Ilgametis Lietuvos televizijos veikėjas,
naivuolių „publikos“ tikriausiu erudicijos ir „visažinystės“ įsikūnijimu
laikomas Algimantas Čekuolis jau kuris laikas, kaip išėjęs pensijon. Tačiau,
kaip nekeista, nuo viešumos jis dar nesitraukia – dar pirmųjų žiemos švenčių
išvakarėse jis davė interviu mūsų skandinaviškai lietuviškam „Delfiui“.
Antraštė – gan iškalbinga: „Priėjome
skurdo, kuris varo pirmyn“.
Po ja slypi vietomis gan įdomus pasikalbėjimas,
kuriam išgirstame Čekuolį aiškinant:
1)
kad gyvenimas TSRS buvęs gyvu pragaru, pastovaus deficito, jei ne stačiai bado
stoviu;
2)
kad socializmas, komunizmas – neįgyvendinama utopija, nes žmogus „iš
prigimties“ tėra savanaudė beždžionė;
3)
kad kapitalistinė santvarka, nors nublokšdama didžiulę dalį žmonių į skurdą –
kažin ką „varo pirmyn“...
Niekuo ypatingos, oficialią buržuazinę
ideologiją atitinkančios tezės. Tiek nuvalkiotos, kad apie jas atskirai kalbėti
kažin kiek tėra prasmės. Tačiau verta kai ką pažymėti – tai provokuoja pati
šiuo atveju jas iškėlusio veikėjo persona.
Kaipgi?
Taipgi, kad Čekuolis – gyvendamas ramiai,
sočiai ir užtikrintai, yra patenkintas esama santvarka ir, spjaudamas į
skurstančiuosius „tautiečius“, įrodinėja, koks skurdas geras dalykas, esą,
skatinantis kažką, kažkaip tobulėti (labai įdomu, kaip tokį „tobulėjimą“
komentuotų, pvz., eilinė emigrantų šeima, kur tėvas dirba užjūriuose, kad
išlaikytų „Marijos žemėje“ palikusius vaikus...). Nenuostabu – jis kalba tai,
ko reikalauja buržuazinis mūsų elitas, siekdamas formuoti atitinkamą „publikos“
nuomonę. Taip sakant, aptarnauja kapitalistinės propagandos aparatą. Ir tai
normalu. Nes būtent jis užtikrino (ir užtikrina – solidžios pensijos pavidalu) Čekuoliui
šiltą vietelę.
Visgi įdomu ne vien tai. Reikia pažymėti
kai ką iš praeities, būtent – kad savu laiku Čekuolis priklausė keikiamosios
TSRS elitinių biurokratų sluoksniui (TSKP narys nuo 1959 m.; skersai išilgai
išmaišęs pasaulį, ne
sykį vykdydamas net KGB užduotis). Simptomiška, kad dar revoliucinėje
Kuboje sutikęs Ernestą Če Gevarą, Čekuolis paskui ėmė rašyti knygą apie savo
kelionės įspūdžius („Noriu grįžti į Kubą“, 1970), aukštindamas revoliucionierių
laimėjimus; o praėjus keliems dešimtmečiams – tiesiog šmeižia juos, pildamas
pamazgas ant ankstesniųjų savo herojų (žr. Lrytą)...
Tačiau, kaip išaukštintasis Patriarchas, Čekuolis spėjo laiku „išversti kailį“,
norint iš „komunisto“ taptų už taip vadinamą (buržuazinę) „laisvę ir
demokratiją“ agituojančiu sąjūdiečiu. Išvertė, gerai sužaidė kortomis – ir štai
šiandien priklauso elitui, kaip kad kadaise...
Visa tai, be abejo, neturi dalykinės reikšmės,
kalbant apie pačius Čekuolio teiginius. Teigti priešingai reikštų daryti
tipišką ad hominem argumentacijos klaidą (pvz., taip ir taip teigė toks ir
toks, skaityk – blogas žmogus, vadinasi – tai netiesa ir t. t.). Bet kartu būtų
klaidinga neatsižvelgti į kontekstą, t. y. į patį asmenį, kuris čia ima ir
aiškina mums apie tariamas skurdo „dorybes“, jo „naudą“ visuomenei...
Kas tai per gražuolis?
Kaip matome, eilinis prisitaikėlis.
Miesčionis. Idėjinis, informacinis parazitas. Kažkada ant pilvo šliaužiojęs
priešais pseudokomunistinę TSRS ir TSKP biurokratiją, pakeitęs „skūrą“ ir
nuėjęs tarnauti (tų pačių TSKP nomenklatūrininkų įveistai) neoburžujų klasei.
Kaip jos propagandistas ir apologetas.
Tačiau dėlei teisybės atsakysime į tris (aukščiau
nurodytomis tezėmis išreikštus) Čekuolio teigimus.
Pirma. Ar TSRS būta to, apie ką pasakoja Čekuolis? Būta, ypač
vėlyvuoju laikotarpiu. Tačiau tai nėra nei objektyvus, nei juolab visapusiškas
dalyko vaizdas. Verčiau – tendencingas (ir faktiškai nesąžiningas) tam tikros
detalės užakcentavimas. Tegul papasakoja Čekuolis, koks „totalitarinis blogis“
buvo pilnas liaudies aprūpinimas butais, nemokamas švietimas, sveikatos
apsauga, socialinės garantijos, elementariausios darbo žmonių teisės (daugiau
apie tarybinio gyvenimo realijas žr. Gintaro
Butkaus straipsnį „Kaip iš tiesų gyventa tarybiniais laikais?“).
Antra.
Graudžiai juokinga girdėti buvusį TSKP „komunistą“,
paskui sąjūdietį, dabar – buržuazinės vergijos apologetą šnekantį, kokie žmonės
„iš prigimties“ agresyvūs, godūs, savanaudžiai „gorilos“ (tai Čekuolio
žodžiai...), kurie kitaip nė gyventi negali. Esą kapitalizmas – natūralus ir
kitaip nė būti negali. Ir tai jis sako, pridurdamas „deja“... Kame, be kita ko,
galima numanyti nešvarią pono Čekuolio sąžinę (išdavystė vis dėlto
išdavystė...). Kad per ilgus šimtmečius gyvavusių išnaudotojiškų santvarkų
(vergovės, feodalizmo, kapitalizmo) suformuoti socialinės psichologijos tipažai
– amžini, „prigimtiniai“ dalykai, kalba visi rūmų filosofai, siekdami esamą
tvarką pateisinti. Tačiau žmogaus esmė, jo socialinė prigimtis kinta su
istorija, žodžiu, su gyvenimu (pvz., vienoks buvo urvinis, kitoks, pirmykštės
bendruomenės, dar kitoks, kapitalistinės visuomenės žmogus ir t. t.). Tuo tarpu
socializmas – kad ir koks netobulas – realiai egzistavo ir veikė didesniąją XX
amžiaus dalį; teigiamasis jo patyrimas parodė, kad gyventi be žmogaus
išnaudojimo kito žmogaus, be ekonominio parazito – įmanoma. Tuo tarpu TSRS
(kaip ir socialistinio bloko) žlugimas tiktai patvirtino marksizmo klasikų
atrastus visuomeninio vystymosi dėsningumus, atskleidė pačio socializmo (kaip
tilto, kuriuo einama arba iki komunizmo, arba... atgal į kapitalizmą – vidinius
prieštaravimus; žr.: Michailas
Popovas. Kontrrevoliucija TSRS).
Trečia. Tai tipiška daina, primenanti tokį Tomą Maltusą, dar XIX
amžiuje įrodinėjusį badų ir jų sukeliamų tūkstantinių (o kartais –
daugiamilijoninių...) mirčių „natūralumą“, „naudingumą“ visuomenei. Trumpai
tariant, tai socialdarvinizmas. Saujelė parazitų, pasivadinę „elitu“, „tautos
žiedu“ ar kokia tai „globalia Lietuva“, užsiropštę ant dirbančiosios visuomenės
sprando, ramiai sau ponauja, kitiems aiškindami, esą štai – esate laisvi būti
vienas kitam vilkais, žvėriškai konkuruoti ir... to eigoje įkopti į „elito“
gretas (kad tai įmanoma tik kitų kančių ir pažeminimo sąskaita, juolab, kad tai
pasiekiama tik mažumai – to niekas nenori akcentuoti). Vien faktas, kad
Čekuolis sėdi ramiai sau bute, gyvendamas lyg inkstas taukuose (pakartotinai
pabrėžiame: prie visų valdžių...), kalba už save. Norėtųsi jį pakviesti bent
vieną kitą mėnesį pagyventi už apverktiną 200 eurų pensiją, kokias gauna
tipiškieji, skaityk – runkeliškieji Lietuvos senjorai. Ir tada papostringauti
apie skurdo „pažangumą“...
Tokie, daugiau ar mažiau, yra reikalai su
Čekuoliu. Kažkas ypatingo? Ne. Skaityk, turime reikalą su eiliniu
prisitaikėliu, išverstaskūriu miesčionimi; čia turime prisitaikėliškus seno prisitaikėlio svaičiojimus. Ir tiek. Bėda tik viena: kad nemažai
naivuolių jo klausosi. Lyg kokio orakulo, tiesos ir išminties korifėjaus. O
nereikia. Tikrai nereikia. Verčiau mąstyti savo galva, nei aklai vaikytis
autoritetų. Juolab – tokių, kaip ponas Čekuolis.
Parašė: Stasys Gervė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą