Prancūzijoje – gatvių mūšiai, Lietuvos žiniasklaidoje – lyg niekur nieko

Įdomus reiškinys, kaip neva „nešališkos“ žiniasklaidos organai labai jau šališkai (kaip taisyklė! – kaipgi kitaip?..) atsirinkinėja, ką ryškiausiai parodyti (be to, atitinkamu, skaityk – „teisingu“ kampu), o ką – kone visai nutylėti. Lyg nieko nė nebūtų. Puikiu šito pavyzdžiu dabar turime jau gerą savaitę besitęsiančius bruzdėjimus Prancūzijoje, apie kuriuos mūsuose kol kas negirdėti nei žodžio.

Kas gi ten vyksta?

Jau kuris laikas, kaip Emanuelio Makrono vyriausybė priėmė naują, atvirai antiliaudinį, antidarbininkišką darbo kodeksą, kuro požiūriu toksai dalykas, kaip 8-erių valandų darbo diena – niūri seniena, o socialinės garantijos dirbantiesiems – bjauriausias „sovietinis“ naftalinas. Nors dar pavasarį kilę streikai kaip reikiant neįsisiūbavo, didesnių laimėjimų nepasiekdami, liaudies sluoksnių nepasitenkinimas ne tik neatslūgo, bet ilgainiui vis augo. 

Prancūzai blokuoja kelius

Tebuvo laiko klausimas, kada prancūzai pratrūks. Turėjo tik rastis konkretus akstinas. Ir atsirado –  Prancūzijos buržuazinei valdžiai nusprendus pakelti mokesčius už kurą. Netruko praeiti daug laiko, kol į gatves išėjo daugiatūkstantinės minios žmonių. Ne vien Paryžiuje, bet kone visuose pagrindiniuose šalies miestuose. Įsižiebę protestai tęsėsi visą savaitę, o praeitą savaitgalį tik dar labiau išaugo, liaudžiai neapsiribojant minėtuoju mokesčiu, bet drąsiai keliant aikštėn didžiąsias Prancūzijos visuomenės piktžaizdes.

Mitingas Paryžiuje

TSRS žlugimą sekusi ilgametė kapitalizmo Europoje raida lėtai, bet nuosekliai vedė link vadinamosios „gerovės valstybės“ (pokario metais gresiant proletariato revoliucijai įtvirtintai „socializuoto“ kapitalizmo nuolaidų ir socialinių garantijų sistemai) išardymo. Kuris dabar, praėjus bene trims dešimtmečiams, o vakarų Europos kraštus užplūdus imperialistinių karų ir paprasčiausio neokolonializmo lauk vejamoms pabėgelių bei ekonominių migrantų minioms – eina link užbaigimo.

Prancūzijoje, kur laikosi beveik 10% bedarbystė, o augančios socialinės nelygybės fone (žr.: „Inequality in France“) vietinės darbo jėgos kainas nuolatos pigina imigrantų srautas, nepaisant santykinės krašto gerovės, kapitalistinio išnaudojimo pasekmės darosi vis ryškesnės. O minėtojo mokesčio pretekstas – tariama gamtosauga, „kažkodėl“ sukraunama vien ant vargingųjų sluoksnių pečių. Tuo tarpu kol stambiam kapitalui toliau laiduojamos subsidijos, mažinami mokesčiai ir t. t. Tokiame kontekste turėtume suprasti dabarties įvykius.

Gatvių mūšis Paryžiuje

O kokie jie?

Imkime pavyzdžiu Paryžių. Ilgas dienas blokavę kelius, protestuotojai užėmė pagrindines miesto centro vietas. Eliziejaus laukuose pasirodžius ginkluotiems represinių struktūrų pareigūnams (analogiškiems mūsiškei „Viešo saugumo tarnybai“), mitinguotojai skirstytis atsisakė. Prasidėjo susirėmimai, kurių metu, gindamiesi nuo „bananais“, guminėmis kulkomis ir vandens patrankomis ginkluotų „mentų“, žmonės ėmė mėtyti plytas ir akmenis, padeginėti daiktus, statytis barikadas. Tuo tarpu Makronas, buržuazijai ir jos pakalikams būdingomis krokodilo ašaromis ėmė verkšlenti, koks tariamai „gėdingas“ esąs šis prancūzų liaudies pakilimas.

Visa tai – vienoje pagrindinių ES valstybių sostinių. Turėkime omeny ir tai, kad analogiški mitingai vyksta ir kituose Prancūzijos miestuose; per visą šalį į gatves išėjo keli šimtai tūkstančių protestuojančių žmonių. Tai bene ryškiausiai nušvietė rusiškasis žinių kanalas RT. O pradžioje tylėjusios, dabar apie tai prabilo ir tokios žinių tarnybos, kaip BBC, CNN ir t. t. Tuo tarpu mūsiškiai, (daugiausiai skandinavų kompanijoms priklausantys) lietuviakalbiai kanalai ligi šiol tyli, lyg nieko nevyktų.

Kodėl?

Tikriausiai nenorima, kad Lietuvos gyventojai (ar bent žymi jų dalis) apskritai sužinotų, kad bene didžiausioje vakarų Europos šalyje, kartu su Vokietija esančioje neabejotina dalimi ES ekonominio „stuburo“, vyksta štai tokie dalykai. Kad tariamoji laisvė, demokratija ir gerovė – tėra gražūs žodžiai, tuo tarpu kol savo valią pareikšti nusprendę piliečiai „savos“, neva teisėtos valdžios pakalikų sutinkami smurtu ir prievarta (beje: kol toks prieštaringai vertinamas lyderis, kaip Trampas JAV turi vis tiek daugiau kaip 40% palaikymą, Makrono reitingai jau kuris laikas, kaip smukę iki maždaug 20%).

Tokia tad yra realybė. Nutylėjimas tokiais atvejais vienaip ar kitaip tolygus melui. Tačiau nėra ko stebėtis. Tai gan įprasta praktika. Mums už ją vertingesnė kita, būtent dabar subruzdusių prancūzų praktika, į kurią panašios Lietuvoje netekę matyti nuo 2009-ųjų sausio 16-osios. Kad ji sugrįš, tėra laiko klausimas. Kuo anksčiau, tuo geriau. Telieka tam ruoštis.

Kibirkštis