Sueina lygiai 100-as metų, kaip 1918-ųjų
spalio 1-3 dienomis Vilniuje įvyko I-asis Lietuvos Komunistų Partijos (LKP)
suvažiavimas, padėjęs organizacinį pagrindą ir Tarybų valdžios mūsų krašte
paskelbimui tų pačių metų gruodį, ir paskesniam tuomečių Lietuvos komunistų
veikimui. Nenuostabu, kad dabarties Lietuvoje šis įvykis daugiausiai pamirštas.
Tačiau apvalus jubiliejus sudaro gerą progą atsiminti, kas gi tuomet buvo.
Pradėkime nuo istorijos, kuri siaurąja prasme prasidėjo mediniam name, dabar Vilniuje esančiam adresu Pamėnkalnio g. 12 – prie pat Petro Cvirkos aikštės. Kaip tik į jį tomis 1918-ųjų metų spalio dienomis rinkosi 34-eri I-ojo LKP suvažiavimo delegatai, atstotavę, anot oficialių duomenų, 800 narių (nors pats Kapsukas paskiau rašė, kad šis skaičius kiek perdėtas).*
* Žr.: V.
Kapsukas. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. V., 1958,
p.
Namas, kuriame įvyko LKP I-asis suvažiavimas. Dabar bet kokie istorinio atminimo ženklai pašalinti, jame veikia žydų holokausto ekspozicija. |
Situacija Lietuvoje, kurioje įvyko LKP
steigimas, buvo neatsiejama nuo bendro tuomečio fono: 1917-ųjų gale išnaudotojų
pasaulį sudrebinusi Spalio revoliucija Rusijoje paskatino ištisą bangą
bruzdėjimų tiek buvusiuose imperijos kraštuose, tiek visoje Europoje. Nebuvo
išimtis ir Lietuva, eilę metų kentusi kaizerinės Vokietijos okupacijos jungą –
čia vietiniai buržuaziniai politikieriai (nuo dešiniausių reakcionierių iki
tariamų liaudininkų bei socialdemokratų), apsišaukę „Tautos taryba“, 1918-ųjų
vasario 16-ąją paskelbė neva „nepriklausomos“, bet faktinai Vokietijos
protektoratu buvusios Lietuvos valstybės steigimą (apie tai žr.: „Istorinė
tiesa apie vasario šešioliktąją“). Nors tai turėję liaudį kiek apraminti,
vis augo bruzdėjimai (dėl žemės perdalijimo, vokiečių vykdyto krašto plėšimo,
nepakeliamų pragyvenimo kainų ir kt.), sudarydami dirvą revoliucinių veiksmų
permetimui ir į mūsų kraštą. Brendo revoliucinė situacija (pagal Leniną: kada apačios
po senovei gyventi nebenori, o viršūnės taip valdyti jau nebegali).
Dar daugiau, patys tikrieji Lietuvių
marksistai (priešingai socializmą išdavusiems LSDP šulams), su Vincu Kapsuku ir
Zigmu Angariečiu priešaky, jau 1917-aisiais dalyvavo Rusijos revoliuciniame
procese, kaip RSDDP(b) lietuvių sekcijos veikėjai. Čia įgytas neįkainojamas
patyrimas, sėkmingai taikytas telkiant bei organizuojant bolševizmo šalininkus
Lietuvoje; bet nors neatsiejami nuo LKP įsikūrimo, nei Kapsukas, nei Angarietis
I-ajame suvažiavime dalyvauti negalėjo – tuo metu jie dar buvo Rusijoje.
P. Eidukevičius |
I-ojo LKP suvažiavimo metu aptarta
tarptautinė ir vietinė situacija, priėjus išvados, kad tuomečiams Lietuvos
komunistams iškilęs betarpiškas uždavinys telkti pažangiąsias jėgas kovai už
Tarybų valdžią. Jau tame, kaip vėliau prisiminė tiek Kapsukas, tiek Angarietis,
iškilusios paskiau pasireiškusios LKP kūrėjų klaidos; pirmosios būta
nepakankamo dėmesio valstietijai (Lietuvai buvus agrariniu kraštu, miesto
proletariatas, į kurį vieną tada orientavosi LKP, buvo perdėm menkas ir
neišsivystęs); antrosios – atsisakymo nuo lozungo dėl nacijų apsisprendimo,
kurį LKP I-asis suvažiavimas atmetė, kaip neva „smulkiaburžuazinį“. Tuo būdu
iniciatyva (tiek valstiečių, tiek nacionaliniu klausimu) buvo užleista
Vokietijos imperialistų kišenėje nugulusiems, 1918-ųjų vasario 16-osios šou
organizavusiems nacionalistams.*
* Apie tai gan savikritiškai rašė
Angarietis (žr.: Z.
Angarietis. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje, V. 1962,
p. 105-115).
A. Jakševičius |
* Norint giliau susipažinti su 1918-1919
metų įvykiais Lietuvoje, be aukščiau minėtųjų Kapsuko ir Angariečių darbų
skaitytina istoriko B.
Vaitkevičiaus monografija „Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais“.
Kibirkštis
Ačiū už pažintinį straipsnį. Pats laikas straipsniui apie miškinius ir sudievinamą ramanauską.
AtsakytiPanaikintiDėkoju už straipsnį ir nuoroda į Vaitkeviciaus monografija.
AtsakytiPanaikintiAmžina šlovė Lietuvos Komunistų Partijai!
AtsakytiPanaikintiAčiū už istorinį straipsnį.
AtsakytiPanaikintiKarlis