Fidelį Kastro atsimenant. Tiesa apie kapitalizmą

92-eji metai – lygiai tiek sueina nuo tada, kai 1926-ųjų rugpjūčio 13-ąją gimė legendinis Kubos revoliucijos lyderis, vienas žymiausių tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjų – Fidelis Kastro. Žmogus fiziškai sensta ir miršta, bet darbai, kaip ir mintys, lieka. Tokias Fidelio mintis ir siūlome šia proga. Apie pasaulį link susinaikinimo vedantį kapitalistinį išnaudojimą ir alternatyvą jam.

„Socialistinėje sistemoje darbininkas žino, už ką dirba. Jis dirba ne vien sau. Jis dirba savo tėvynei, visuomenei, visai liaudžiai – savo vaikams, savo mylimiesiems, savo tėvams ir seneliams, jei šie dar gyvena. Jis dirba tam, kad jo seneliai gautų sveikatos apsaugą, arba, turėtų kur gyventi, kas jais rūpintųsi. Jis dirba, kad jo seneliai gautų pensiją ir niekas nebūtų pamirštas. Socializme žmogus dirba sau, savo šeimai ir dar daug kam. Tai jau nebe kapitalistinės sistemos darbininkas. Kapitalizme darbininkas neturi kito varianto, kaip tik dirbti pinigams. Kaipgi socializme galėtų būti taip elgiamasi su žmogumi?“

„Socializmas gali ir privalo veikti geriau už kapitalizmą. Pažvelkite, kiek bėdų kapitalistinėse visuomenėse. Nedarbas, ligos, narkotikai, niekšybės. Ką jiems lieka daryti? Kiekvienas individas paliekamas likimo valiai. Žmogui kapitalizmas jokio kito likimo ir neduoda.“

– Kalba antrosioms Blas Roca Calderio kontingento metinėms (1989 m. kovo 3 d.).

„Kaip puiku imperializmui, turinčiam vos vieną partiją, kad jis gali maskuotis ar asilo, ar dramblio, ar dar kokių partijų simboliais.* Šitame jie tikrų tikriausi specialistai – turėtume tai žinoti. Bet iš tiesų tai viena partija – partija kapitalizmo, imperializmo ir monopolijų, partija transnacionalinių korporacijų, kurių politika iš esmės vienoda, nes didžiuosius nusikaltimus visos šios partijos palaiko iš vien. Abi šios partijos sveikino Grenados užpuolimą.** Nusikalstamą karą prieš Panamą abi šios neva priešingos partijos taip pat rėmė kartu. Šaltąjį karą, ginklavimosi varžybas ir visus imperialistų įvykdytus nusikaltimus visąlaik sulaukdavo šios vieningos imperializmo ir kapitalizmo partijos palaikymo.“

– Kalba 16-o Kubos darbininkų federacijos uždaryme K. Markso teatre Havanoje (1990 m. sausio 29 d.).

„Kaip jums minėjau, šiandien mes esame simbolis. Visi stebi, kas nutiks Kuboje, ką darys kubiečiai: visi žmonės, trokštantys išsaugoti kažkokią viziją pasauliui, svajojantys apie pažangias idėjas, socialinio teisingumo, nacionalinės vienybės ir nepriklausomybės idėjas; visi žmonės, vienaip ar kitaip nekenčiantys minties apie jankių imperijos valdomą pasaulį su kapitalizmo raidos pagimdytomis reakcingomis ir fašistinėmis idėjomis; visi žmonės, žinantys nors kiek istorijos, puoselėjantys iš ties kilnias ir žmogiškas idėjas, koncepcijas ir vertybes viliasi, kad tam pasauliui bus pasipriešinta, kad socializmo idėjos išliks. Dešimtys milijonų gyvenančių lūšnynuose, kad ir dešimtys milijonų Lotynų Amerikos benamių vaikų; dešimtys ir šimtai milijonų sergančių, kurie neturi nei sveikatos apsaugos, nei vaistų, nei mokyklų; tie, kurie miršta, nors galėtų būti išgelbėti; 200 tūkst. kasmet Lotynų Amerikoje mirštančių vaikų, kurie nemirtų, jei tose šalyse būtų veikianti sveikatos apsaugos sistema; žmonės, kuriuos išnaudoja ir verčia prostitutėmis; milijonai paauglių ir suaugusių, verčiamų prašyti išmaldos; bedarbiai, benamiai, šios žemės varguoliai – visi yra gyvi jankių imperializmo palikimo pavyzdžiai. Dėl Trečiojo pasaulio skurdo ir vargo kaltas likęs išsivystęs kapitalistinis jankių pasaulis. Viskas, ką kapitalizmas teatnešė 4 milijardams žmonių, kaip sakėme, tėra alkis ir vargas. Kokia lieka viltis šiems žmonėms turėti mediciną, namus, vandenį, minimalius patogumus bei saugumą gyvenime?“

„Aš prisiminiau, kad esant kapitalizmui buvo beveik neįmanoma sukurti švietimo ar medicinos darbo vietų. Kaip minėjau, anksčiau buvo 300 tūkst. gydytojų – atleiskite – 300 tūkst. profesorių ir mokytojų, bet įvairiuose lygiuose. Galiu pasakyti, kad Kuboje prieš daugiau kaip 30-į metų egzistavęs kapitalizmas visgi nebuvo toks blogas, kaip tas kapitalizmas, kurį šiandien kenčia tūkstančiai, šimtai milijonų ir net milijardai žmonių.“

„Kas vyksta dabar yra net blogiau, nei kas kadaise vyko Kuboje – ir situacija vis blogėja. Išreikalavę, kad už visas skolas sumokėtų liaudis, dabar jie siūlo neoliberalizmą. Viskas privatizuojama. Viskas, be abejo, perduodama transnacionalinėms kompanijoms. Visi turtai atiduodami išsivysčiusioms kapitalistinėms šalims dėl skurdo, kurį būtent ir sukūrė kapitalizmas.“

„Pirma buvo kolonializmas, tada neokolonializmas, tada imperializmas; viską susumavus, tai tėra šimtmečių kapitalistinio viešpatavimo pasekmė. Šiandien Kuba yra tranšėja, kurioje ginamos teisingiausios, kilniausios ir žmoniškiausios idėjos. Mes nesirinkome tokio likimo; jį mums paskyrė istorija. Mes privalome ginti socializmą, nacionalinę nepriklausomybę ir savo liaudies orumą; mes privalome ginti išnaudojamųjų, pažemintųjų ir kenčiančiųjų pasaulio žmonių svajones ir viltis.“

– Kalba 30-ųjų Kiaulių įlankos invazijos metinių proga K. Markso teatre Havanoje (1991 m. balandžio 20 d.).

„Daug kalbama apie socializmo pralaimėjimą, bet kurgi kapitalizmo sėkmė Afrikoje, Azijoje ar Lotynų Amerikoje? Kur kapitalizmo sėkmė šiose šalyse, kuriose gyvena milijonai žmonių?“

„Kapitalizmas sugadino pasaulį; jis apnuodijo upes, jūras ir atmosferą, jis naikina ozono sluoksnį ir žalingai veikia pasaulio klimatą.“

„Ši savanaudiška ir negailestinga santvarka (kapitalizmas) pasmerkta pražūčiai; esu tikrai tuo įsitikinęs, nes tikiu žmoniškumu ir žmonija, josios gebėjimu kautis už teisybę ir laisvę.“

– Interviu meksikiečių žurnalui „Siempre“ (1991 m. gegužės 30 d.).

„Šiandien madingas neoliberalizmas. Bet pasakykite: kaipgi gyvena trys ketvirtosios žmonijos? Nejau afrikiečiai gyvena, kaip žmonės Belgijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Italijoje? Kas kaltas dėl bado Afrikoje – socializmas ar kapitalizmas? O kaipgi degradacija, skurdas ir nežinia, kurioje gyvena Lotynų Amerikos šalys? Kas sukūrė kolonializmą? Kas sukūrė neokolonializmą? Kas padarė vergais vadinamojo Trečiojo pasaulio tautas? Kas nuodija aplinką ir naikina šią planetą? Juk pačiose kapitalistinėse šalyse vyksta krizė – argi ne?“

– Interviu Corriere dell Sera (1992 m. gruodžio 5 d.).

Šaltinis: In Defence of Communism

Vertė: Kibirkštis