Kapitalizmas grįžta į Kubą

Sueina 65-eri metai nuo revoliucijos Kuboje pradžios (1953-ųjų liepos 26-os), per kuriuos smarkiai pakito ne vien Kubos, bet viso pasaulio padėtis. Glaudžioje sąjungoje su tuomete TSRS pavyzdine socializmo šalimi tapusi Kuba atlaikė ilgametę JAV blokadą, nepasiduodama netgi po Tarybų Sąjungos ir pasaulinio socializmo žlugimo 1990-aisiais, iki 21-ojo amžiaus išsilaikydama, kaip maža, bet ryžtinga Lotynų Amerikos socializmo salelė jankių imperijos apsuptyje.

Tačiau viskam yra savos ribos. Netgi didvyriškam atsparumui. Jį reikia suprasti realiai, marksistiškai. O teisingai suprasti Kubos, kaip bet kurią kitą socialinę-politinę situaciją, tegalime į reikalą žvelgdami konkrečiame istoriniame kontekste laiko patikrintomis bendromis teorinėmis prielaidomis.

Kapitalizmas įsitvirtinęs kaip visuotinai privaloma pasaulinė sistema. Alternatyva jai galima, bet tik kitos, irgi pasaulinės sistemos pavidalu. Tokios būta nuo TSRS laimėjimo Antrajame pasauliniame kare 1945-aisiais. Iki tol – per Tarybų Rusiją, 1923-iaisiais išaugusią į Tarybų Sąjungą, kaip atsiskyrusią, bet pakankamai didelę ir todėl savarankiškai nuo likusio kapitalistinio pasaulio vystytis galėjusią šalį.

Kuba tapo socialistine ryšium su tuomete pasauline socializmo sistema, kurios priešaky stovėjo TSRS. Be glaudžių politinių ryšių ir plataus ekonominio bendradarbiavimo, Karibų jūros „laisvosios salos“ laimėjimai nebūtų buvę įmanomi. Mažos šalys objektyviai nepajėgios stoti prieš visą pasaulį, ilgainiui nenukentėdamos nuo triuškinančių tokio išstojimo padarinių. Izoliacija skatina atsilikimą, o galop ir pralaimėjimą.

Tiesa, dar 1916-aisiais Leninas teigė, kad dėl kapitalizmo lemiamo pasaulinio ūkio raidos netolygumo, socializmas gali laimėti ir vienoje šalyje*, kuri taptų „silpnąja“ sistemos grandimi, kokia tuomet buvo Rusija. Paskesni TSRS marksistai tuo pagrindu vystė vadinamąją „socializmo vienoje šalyje“ teoriją, užmiršdami dar seną Markso įžvalgą, kad socializmas yra ne kas kita, kaip neperstojamos revoliucijos paskelbimas iki visiško klasių pranykimo.** Ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje tai reikštų – iki socializmo pergalės visame pasaulyje.

Tokia perspektyva įmanoma tik kylant revoliucinei bangai. Tačiau istorija permaininga – jos spiralei, ilgainiui vis judančiai aukštyn, būdingi tiek kilimo, tiek smukimo laikotarpiai. Kuba, iki 1959-ųjų buvusi pusiau kolonijine JAV kolonija, išsivadavo, o 1960-aisiais atvirai paskelbusi naują, socialistinį vystymosi kursą, kilo kartu su tuomečiu dekolonizacijos sąjūdžiu Afrikos ir Azijos šalyse.

Herojiškos Fidelio, Če Gevaros bei kitų revoliucionierių pastangos, atskirai imant, nebūtų pavertusios Kubos tuo, kuo ji tapo ir ne vieną dešimtį metų buvo. Socializmo ekonominių ir kultūrinių laimėjimų pavyzdžiu Lotynų Amerikai ir visam Vakarų pusrutuliui. Tai įgalino buvusios objektyvios sąlygos, pasaulinė jėgų pusiausvyra, Chruščiovo vadovautos TSRS konfrontacija su JAV imperializmu.

Komunistinis judėjimas, tuo tarpu, jau tada stokojo konkrečios pasaulinės revoliucinės strategijos. Iki 1943-ųjų veikęs, bet Stalino sprendimu paleistas Kominternas (Trečiasis Internacionalas) buvo spėjęs nugrimzti istorijon, o pati TSRS, pradžioje buvusi neabejotinu tarptautinio komunizmo centru, jau gyvavo nebe žengimo į priekį, bet ankstesnių laimėjimų konservavimo ir vešėjusio biurokratizmo nuotaikomis.

Revoliucija nestovi vietoje, bet žengia pirmyn, arba atgal. Tai supratęs Če Gevara, pelnytai virtęs vienu ryškiausių Kubos revoliucijos simbolių bei negailėjęs kritikos tuomečiam „realiajam socializmui“, tapo bene vieninteliu, kėlusiu atitinkamą strateginę orientaciją, kviesdamas kurti naujus revoliucinius karus, vieną, dvejus, daugelį Vietnamų*** JAV imperializmui parklupdyti.

1967-aisiais Bolivijoje jis buvo nužudytas ir nors Fidelis Gevaros priesakų neišdavė, bet vienos Kubos iniciatyvos pasauliui apversti nebūtų pakakę. Tuo tarpu dauguma kompartijų, sekdamos tuomet brežnevinės TSKP „generaline linija“, gevariškąją partizaninio karo „Trečiojo pasaulio“ šalyse strategiją nurašė kaip tariamą avantiūrizmą. Likimo ironija, kad JAV Kisindžerio iniciatyva prieš TSRS panašius metodus panaudojo Afganistane.

Netrukus sekęs TSRS žlugimas buvo simptomiškas. Ne ekonominės problemos ar išorės įtaka, bet vidinis sabotažas lėmė kontrrevoliucinį perversmą, pasibaigusį kapitalizmo restauracija 1991-aisiais. Tai buvo įvykdyta „iš viršaus“ pačios TSKP nomenklatūros, įsigalėjusios „raudonųjų buržujų“ kastos atstovų, kurių jaunimas svajojo apie prabangų vakarietiškų kapitalistų gyvenimą.

TSRS, o kartu pasaulinio socializmo krachas, reiškė esminį objektyvių sąlygų pakitimą Kubos nenaudai. Priklausiusi nuo šio bloko egzistavimo, ji liko izoliacijoje, 1989-aisiais įžengdama į vadinamą „Ypatingąjį laikotarpį“, skirtą tarptautiniam spaudimui atlaikyti, neatsisakant pamatinių socialistinio ūkio principų.

Socializmas Kuboje išliko, o su Čavezo prezidentavimo Venesueloje pradžia 1999-aisiais, 21-ojo amžiaus pradžia žymėjo tam tikrą posūkį Lotynų Amerikos politikoje, daugely šalių į valdžią atėjus kairiosioms socialdemokratinėms vyriausybėms, palengvinusioms ankstesnę Kubos izoliacija.

Lyginant su kitomis „realiojo socializmo“ šalimis, jau tai buvo daug. Tačiau tik tiek – socializmas išliko. Ne vystėsi, ne augo, bet išliko. Kaip savotiškas praeities, atslūgusių 20-ojo amžiaus revoliucinių bangų reliktas. Tokiu būdamas, o dar spaudžiamas nepalankios, nors pašvelnėjusios tarptautinės padėties, į priekį žengti jis negalėjo. Neinant į priekį, telieka ėjimas atgal.

Kas išlindo aikštėn 2010-aisiais, Kuboje pradėjus dalines, bet itin reikšmingas reformas, įteisinusias kapitalistinės rinkos elementus šalies ūkiniame gyvenime. Jau 2014-ais sekė diplomatinių santykių su JAV atkūrimas, o 2016-aisiais – tuomečio JAV prezidento, B. Obamos valstybinis vizitas. Kapitalizmas tiesiog beldėsi Kubai į duris.

Dabar regime sekantį, bene lemiamą etapą, 2018-ųjų balandį Kubos prezidento kėdę užėmus Migeliui Diazui Kaneliui. Pastarasis, kartu su Kubos Kompartijos viršūnėmis, ėmęs kuruoti dabar įsibėgėjusį projektą ligšiolinę, 1976-aisiais paskelbtą socialistinę Konstituciją pakeisti nauja, atitinkančią esamą dalykų padėtį. Kaip tik šių, 2018-ųjų liepą dienos šviesą išvydęs būsimojo pamatinio Kubos įstatymo juodraštis galutinai atveria kortas.

Jame kalbama, be kita ko, apie „šventosios“ privatinės nuosavybės įteisinimą, o vietoje komunizmo, kaip galutinio Kubos siekio, įvardijamas tiesiog „socializmas“. Tiesa, deklaruojama ištikimybė marksizmui, o vedančia visuomenės jėga ir ateity įvardijama Kompartija. Tačiau nereikia apsigauti. Kaip mokė Leninas – už kiekvienos idėjos, šūkio ar programos slypi konkretūs klasiniai interesai.****

Šiuo atveju matome, kaip rengiama teisinė bazė pilnai kapitalistiniams santykiams, būtent privačiam samdomajam darbui įvesti. Kartu atsisakoma komunizmo, kaip galutinio tikslo, kas reiškia ne taktinį atsitraukimą, kokio Rusijoje būta per 1920-ųjų NEP‘ą, bet principinę takoskyrą su marksizmu, „geriausiu“ atveju pereinant į socialdemokratines pozicijas, išsaugant tam tikras socializmo liekanas (dalinę valstybinę nuosavybę, socialines garantijas ir kt.) kapitalizmo fone.

Taip Kuboje po raudona vėliava restauruojamas kapitalizmas, viena vertus, faktiškai išduodant tikruosius Liepos 26-osios idealus, o kita vertus, leidžiant plėtotis objektyviai 2010-aisiais įsibėgėjusio proceso tąsai. Kad Kubos Kompartija nesitraukia, tereiškia, kad jos biurokratinis aparatas sieksiąs tapti „raudonojo“ kapitalizmo pagrindiniu kuratoriumi panašiai, kaip nutikę Kinijos, Vietnamo ir Laoso respublikų atvejais. Kompartijos nomenklatūra išlaikys valdžią savo rankose, patenkindama gausėjančio spekuliantų ir smulkiasavininkiškų elementų troškimus peraugti į tikrą kubietiško kapitalo klasę.

Ar Kuba liks savarankiška daugiau ar mažiau valstybinio kapitalizmo šalimi, gal net savotiška Lotynų Amerikos Baltarusija, lieka atviru klausimu. Scenarijus tikėtinas, bet ne garantuotas, turint omeny vis agresyvią JAV, ypač Trampo administracijos laikyseną Kubos, o taip pat Venesuelos atžvilgiu. Tačiau viena aišku – kad socializmui Kuboje galas.

Suprasdami tai ar ne, iš tolo tampame vieno paskutiniųjų 20-ojo amžiaus „realiojo socializmo“ bastionų griuvimo liudininkais. Liūdna, bet neišvengiama tapusi baigtis įgalina mus, 21-ojo amžiaus komunistus, pasidaryti blaivias išvadas tiek dėl Kubos, tiek dėl viso praeitojo amžiaus revoliucinio patyrimo. Būtinas teorinis, strateginis bei taktinis komunistinio judėjimo atsinaujinimas, nubraukiant praeities dulkes ir persiorientuojant iš nostalgijos tam, kas būta, į veržimasi link naujo socializmo, kaip to, kas artėjančių dešimtmečių perspektyvoje dar gali būti, kartu tęsiant teigiamąsias praeitųjų revoliucijų tradicijas.

Tuo būdu 2018-ieji metai, žymėdami kapitalizmo grįžimą į Kubą, tuo pačiu verčia socializmo šalininkus galutinai išsipagirioti nuo triuškinančių 1990-ųjų smūgių ir atversti naują puslapį komunistinio judėjimo istorijoje. Arba tai, arba praeity įstrigusių pajacų likimas. Kitų variantų nėra, o pasukdami teisingu keliu netgi čia patvirtinsime posakį, kad nėra to bloga, kas vis dėlto neišeitų į gera.

Parašė: Juozas Mickevičius

* Žr.: V. Leninas. Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 332.
** Žr.: K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 179.
*** Žr.: Ernesto Che Guevara. Message to the Tricontinental, 1967 (Pranešimas trims žemynams). 
**** Žr. V. Leninas. Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 47).