Neseniai pasirodęs drg. G. Butkaus straipsnis „Planinės paklausos dėsnis“ spėjo išprovokuoti polemiką mūsų bendraminčių
tarpe. Sulaukta tiek pritarimo, tiek aršios kritikos, kuriai atstovaujantis
drg. P. Girkaitis parašė straipsnį minėtuoju klausimu, siekdamas nušviesti, jo
manymu, pagrindines Butkaus klaidas. Principines, dalykiškas diskusijas teoriniais
klausimais laikydami sveiku ir pageidautinu reiškiniu, skaitytojų dėmesiui
pateikiame Girkaičio atsakymą į Butkaus straipsnį.
APIE GINTARO BUTKAUS „PLANINĖS PAKLAUSOS“ DĖSNĮ IR ESMINĘ TSRS ŽLUGIMO PRIEŽASTĮ
(Šių
eilučių autorius iš anksto atsiprašo G. Butkaus dėl vietomis panaudotų „skambių
epitetų ar frazių“. Laikytasi principinės nuostatos, kad reikia negailestingai
kritikuoti antimarksistinius teiginius ir revizionistinius samprotavimus. net
ir pridengtus neįpareigojančios nuomonės figos lapeliu.)
Skaityti išvedžiojimus apie mistinį
planinės paklausos dėsnį „Kibirkštyje“, reprezentuojančioje save, kaip vos ne pagrindinę
marksizmo citadelę Lietuvoje, mažiausiai, skaudu. Tokio pobūdžio kairuoliškumą imituojančių
straipsnių pakanka „Delfi“ ir kituose valdančios klasės ruporuose. Jei jau
skelbti marksizmą iškraipančius tekstus, tai tik mokymosi tikslais su
smulkmeniškais redakcijos komentarais. Tiesiai šviesiai nurodant į kokius
šunkelius galima nuklysti, jei neišmanai marksizmo teorijos pagrindų.
Mėginimas vertės dėsniu – pagrindiniu
masinės prekinės gamybos, t. y. kapitalizmo dėsniu aiškinti socialistinę
ekonomiką atskleidžia visišką ne tik socializmo, bet ir kapitalizmo ekonomikos
pagrindų neišmanymą. K. Markso „Kapitale“ nuo I t. pirmojo skirsnio iki
baigiamojo F. Engelso žodžio III t. gale nuosekliai, dialektiškai išaiškintas
vertės dėsnis ir jo veikimo sąlygos.
Trumpai apie ypatingai klaidinančius
teiginius (citatos išskirtos raidėmis ir kursyvu):
a) „Toliau
reikia išsiaiškinti abėcėlę. Planinės paklausos dėsnis. Jei vadovautis mintimi,
kad planinės paklausos dėsnis – tai vertės dėsnis, bet kita forma, daug kas
pasidaro aiškiau.“
Aiškinantis abėcėlę, vadovaujamasi ne
mintimi, o raidynu, kitaip – mokslinės teorijos išmanymu. Vertės dėsnio
prilyginimas išgalvotam planinės paklausos dėsniui – pasityčiojimas iš Markso
ir Engelso. Paklausos ir pasiūlos dėsnis – tai kapitalizmo dėsnis. Pavadinus
juos planiniais, kapitalistinis turinys niekur nedingsta. Beje, griaunantis socialistinę
ekonomiką Kosygino reformų poveikis ir pasireiškė, sudarydamas sąlygas vertės
dėsnio veikimui bei prekinei, pelno siekiančiai, gamybai. Jei mes kapitalizmą
charakterizuojančią kategoriją – prekę – pavadinsime socialistine preke, prekės
kapitalistinė forma ir turinys niekur nedings. O grąžinus socializme prekinę
gamybą ir darbo jėga tampa preke. Taip, Kosygino reformų „dėka“, atsirado
vidinis socializmo ekonomikos prieštaravimas, kuris, drauge su kitais
prieštaravimais, atvedė į paskutinį vidinį socializmo prieštaravimą -
„perestroiką“.
K. Marksas atskleidė daikto vartojamąją
vertę. Socializme – tai yra pagrindinė visuomeninės gamybos procese sukurto
visuomeninio produkto savybė. Iš tikrųjų, tai pats gamybos produktas ir yra vartojamoji
vertė, kad ir kaip neįprastai tai skambėtų. Nepatekdamas į mainų rinką, jis
niekada netampa preke. Tuo pačiu visuomeninės gamybos produktas nepatenka ir
vertės dėsnio veikimo įtakon. Planinės socialistinės ekonomikos ir socializmo
tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių materialinę gerovę ir sudaryti
sąlygas kiekvieno jos nario kūrybiniam, žmogiškam potencialui skleistis ir
reikštis. O tam tarnauja nepriklausomai nuo mūsų valios egzistuojantis vartojamosios vertės dėsnis.
b) „Vertės
dėsnis neegzistuoja be paklausos, be ekonominio tikslingumo. Jei pagaminta
prekė savaime ir gera, ir kokybiška,
bet niekam nereikalinga, jokio vertės dėsnio nebus.“
Pastarasis išvedžiojimas savo stiliumi ir
kategoriška forma labai būdingas savimi pasitikintiems neišmanėliams. Vertės dėsnis niekur nedingsta. Tai dėsnis!
Nesvarumo sąlygomis traukos dėsnis tarsi ir nesireiškia, tačiau jis niekur
neišnyksta. Nors išaiškinti nesvarumo būklėje gyvenančiam neišsilavinusiam
piliečiui, kas tai yra traukos dėsnis, nelengva. Kaip ir tai, kad niekam
nereikalingas daiktas neturi vartojamosios vertės. Reiškia jis neturi ir
vertės. Tačiau taip yra, nes „suveikia“
vertės dėsnis!
Vertės dėsnis veikia visur ir visada, kur
tik yra prekinė gamyba. Paklausa ar ekonominis tikslingumas įtakoja prekių
kainas, o dėsniui neturi jokios įtakos. Net ir socializmo sąlygomis, kuomet
pagrindiniu tampa vartojamosios vertės dėsnis, jis niekur nedingsta. Tiesiog nelieka
sąlygų jam reikštis (studijuokite G. Hegelio „Logikos moksle“ prielaidas ir sąlygas).
Tik kai Kosyginas ėmėsi „reformų“,
grąžino kapitalistines savo esme ir turiniu pelno, prekinės gamybos, prekių
kategorijas, pagrindinis kapitalizmo vertės dėsnis pradėjo veikti. G. Butkus kartoja drg. Stalino klaidas, kuris savo
pastabose apie diskusiją politinės socializmo ekonomikos vadovėlio klausimu – „Ekonominės
socializmo TSR Sąjungoje problemos“, teisingai įrodęs, kad socializme gamybos
priemonės nėra prekės, toliau prekėmis pavadino vartojimui gaminamus reikmenis.
Taip pat klaidingas Stalino teiginys, kad socializme veikia vertės dėsnis.
Dėsnis ir esmė – tai vienodo lygmens kategorijos. Todėl teiginys, kad
socializme veikia vertės dėsnis tolygus teiginiui apie prekinę socialistinės
gamybos esmę. Jei teigiama, kad socializme veikia vertės dėsnis, o vartojimo
reikmenys socializmo sistemoje – prekės, tuomet seka logiškas perėjimas į
kapitalizmą.
c) „Planiniame
ūkyje įmonės gamina tik tokias prekes, už kurias valstybė moka.“
Imperializmo epochoje, XXI a. įsigalėjus finansinio ir pramoninio kapitalo
monopoliui, visų daugmaž išsivysčiusių kapitalistinių valstybių ūkis yra
planinis. Ir visi gamintojai, net ir Lietuvoje, siekia gauti valstybės
užsakymus, kad galėtų planingai organizuoti savo veiklą. Net ir tokios
nedidelės ekonomine prasme valstybės, kaip Norvegija ar Suomija, planuoja savo
ekonomnę veiklą.
Planas nėra socializmo ekonomikos esmė.
Socialistinės ekonomikos esmė – visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė (t. y. panaikinamas
pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus
pasisavinimo). Kuri, savo ruožtu, įgalina imtis paties efektyviausio visuomenės
materialinių poreikių tenkinimo metodo – plano. Organizuojant planingą
socialistinės ekonomikos veikimą, privaloma labai tiksliai vykdyti plano
reikalavimus. Planiniame socialistiniame ūkyje pramonės įmonės gamina tik tokias
prekes, kurios geriausiai bei efektyviausiai užtikrina visuomenės ir atskirų
jos narių materialinį gerbūvį. O įmonių efektyvumas vertinamas pagal darbo
našumo augimo tempus, darbo laiko taupymo apimtis (darbo dienos ir darbo
savaitės trumpėjimas), gaminamos produkcijos nepaliaujamą kainų mažinimą ir
naujausių mokslo bei technologijų pasiekimų įdiegimą gamybos priemonių
modernizavimui bei jų panaudojimą plataus vartojimo reikmenų asortimento
nepaliaujamam atnaujinimui.
d) „Socialistinėje
valstybėje papildoma vertė nevirsta pridedamąja verte, nes nėra privačios
nuosavybės.“
Papildoma (value added) ir pridedamoji
vertė (surplus value) – tai tas pats. Tiesiog marksistinėje terminijoje
nusistovėjo pridedamoji (surplus) vertė. Painumo labui, dar yra ir pridėta
vertė (added value), kuri aiškinama kiek kitaip, nei papildoma vertė. Papildomos
ar pridėtos vertės terminai plačiai vartojami, siekiant pakeisti Markso
įvestą pavadinimą ir geriau nuslėpti dirbančiųjų išnaudojimą. Socialistinėje valstybėje nėra ir būti negali
nei papildomos, nei pridėtos, nei pridedamosios vertės. Nes pridedamoji vertė atsiranda tik
išnaudojant dirbančiuosius, priverstus parduoti savo darbo jėgą, kaip prekę,
esant privačiai gamybos priemonių nuosavybei. Privati asmeninio naudojimo (net
ir gamybos priemonių) nuosavybė socializme buvo, yra ir bus.
e) „Bet
tokia tvarka reiškia, kad įmonės planinių užduočių rėmuose turi ūkinį savarankiškumą, kaip tas užduotis
įgyvendinti, kad galėtų manipuliuoti
atlyginimų fondu atsižvelgdamos ir į gaminamos produkcijos paklausą (tame
tarpe ir į planine paklausą), ir į kokybę, ir į projekto technologinius
reikalavimus. Visa tai kartu reiškia, kad
planinės ekonomikos viduje egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai. Tik
atrodo kitaip. Maždaug 1950 metais šio planinės ekonomikos varianto buvo
atsisakyta. Kodėl taip įvyko – atskira tema, bet esmė, kad abiem atvejais
egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai ir darbo kolektyvų materialinis
suinteresuotumas.“
Ūkinis savarankiškumas, manipuliacijos
atlyginimų fondais ir prekiniai-piniginiai santykiai egzistuoja tik kapitalistinės
planinės ekonomikos viduje. Socializmo ekonomikoje, planas privalo būti
griežtai vykdomas, politekonomine prasme nėra prekių ir pinigų. Taip ir buvo,
kol buvo gyvas drg. Stalinas, o Valstybės Plano komitetui (rus. госплан) vadovavo
N. Voznesenskis (talentingiausias to
laikotarpio socializmo ekonomikos teoretikas ir praktikas. Vidinės partinės
kovos tarp jaunosios ir senosios kartos auka. Sušaudytas 1950 m. Marksistams
patartina susipažinti su N. Voznesenskio knyga apie TSRS karo metų ekonomiką ir
kitomis. Beje, Kosyginas, kuris priklausė 1950 m. sunaikintai Leningrado
komunistų „grupuotei“, „stebuklingai“ išvengė susidorojimo). Ūkinis
savarankiškumas, manipuliacijos atlyginimų fondais ir prekinių-piniginių
santykių atsiradimas socialistinėje valstybėje veda į kapitalizmo restauraciją.
Po Stalino mirties socialistinė TSRS ekonomika nepaliaujamai ir nuosekliai
įgyvendino visas „kompartijos“ direktyvas, būtent šita kryptimi. Iki tol buvusi
planinė, nuo 60-ųjų ekonomika virto administracine-komandine: planai buvo
nuolat koreguojami, peržiūrimi, „nuleidžiami
iš viršaus“, vienur neįvykdomi, kitur viršijami... Taip TSRS valdžiusi komunistų
partija pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę, iškėlusi finalinį ekonominį lozungą
- „Į socialistinę rinką!“, „nuvairavo“ link besąlyginės kapituliacijos, drauge
niekšingai išduodama visą tarptautinį darbininkų judėjimą ir visą progresyvią
žmonijos dalį.
Tačiau
TSRS žlugo ne dėl kapitalistinės prigimties ekonominių reformų, kurias bet kuriuo momentu buvo galima nutraukti. Pvz., įgyvendinus
akad. V Gluškovo dar 1961 m. pasiūlytą Bendravalstybinę Automatizuotą apskaitos
ir informacijos apdorojimo Sistemą (OGAS), kurią pradžioje rėmė net ir
Kosyginas, buvo galima pereiti prie paties efektyviausio socialistinio ūkio
valdymo modelio bei įvesti elektroninę atsiskaitymo sistemą (galas bet kokiai spekuliacijai,
klastojimams, prirašymams). Aukščiausi partiniai bonzos visais būdais sabotavo
šios sistemos įgyvendinimą, Nes jai pradėjus veikti, partinė nomenklatūra
prarastų visus ekonominio valdymo svertus. Šią baimę išmaniai kurstė Amerikos
imperialistai, suvokę, jog OGAS paliks JAV ekonomiką istorijos dulkėse. Todėl
ant žurnalo „Times“ viršelio net atsirado Gluškovo nuotrauka ir užrašas – „Gluškovas
paleidžia politbiurą“.
Sujungus marksizmo teoriją su faktais galima
pagrįstai tvirtinti, kad formalus socializmo žlugimas prasidėjo 1961 m.
kompartijos XXII suvažiavime, kai iš partijos programos vienbalsiai buvo
išmestas dar Lenino ranka įrašytas punktas apie proletariato diktatūrą. Tuo
pačiu atsisakant K. Markso nurodyto
kelio, kuris dar 1852 m. parašė, jog klasių kova veda į proletariato diktatūrą,
o šioji tėra tik perėjimas prie klasių išnykimo ir visuomenės be klasių. Panaikinus formalų proletariato diktatūros
egzistavimą, prasidėjo kelionė atgal į antagonistinę klasinę visuomenę. Nuo to
momento partinė nomenklatūra beveik oficialiai tapo kolektyviniu gamybos
priemonių savininku ir niekieno netrikdoma palaipsniui transformavosi į
išnaudotojų klasę. Kuriai jau prireikė ir prekinės gamybos, ir pelno kategorijų,
ir, žinoma, vertės dėsnio, kurio gyvavimui būtinas sąlygas sugrąžino
vadinamosios Kosygino reformos.
Plačiau
apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį galima perskaityti straipsnyje „Apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį“. – Aut
past.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą