Maksimas Gorkis (1868-1936) – vienas
žymiausių rusų rašytojų, socialistinio realizmo kūrėjas, tarybinės literatūros
pradininkas, savo darbais nei kiek nenusileidęs tokiems plunksnos meistrams, kaip
N. Gogolis, F. Dostojevskis ar L. Tolstojus, bet nuo jų išsiskyręs savo
nuosekliai revoliucine pasaulėžiūra.
Nuo vaikystės pažinęs vargą, gyvenimo
mėtytas ir vėtytas Aleksejus Maksimovičius Peškovas, priešingai daugeliui,
nesitaikstė su nykia aplinka ir jos negražino, bet tapo „karčiojo“, t. y. „Gorkio“
slapyvardžiu prisistačiusiu rašytoju, kuris savo darbuose nebijojo tarti pačios
skaudžiausios, karčiausios tiesos apie visuomenės, žmogaus gyvenimo sopulius.
Bet jis nebuvo sausu realistu ar niūriu
egzistencialistu – priešingai, visa Gorkio kūryba pulsuoja aistringu tikėjimu
žmogaus dvasine, moraline bei kūrybine jėga, gebėjimu iš pasyvaus stebėtojo
virsti aktyviu kūrėju, kovotoju už geresnį pasaulį; tikėjimu neišsenkama,
neišmatuojama liaudies galybe. Humanizmas, optimizmas ir nepalenkiamas
įsitikinimas šviesesne žmonijos ateitimi – tokie esminiai jo kūrybinio genijaus
orientyrai.
Šie orientyrai, neatsiejami nuo Gorkio,
kaip atsidavusio bolševiko, rašytojo komunisto, idėjinio nusistatymo, raudona
gija eina per visus jo darbus – nuo ankstyvųjų apsakymų („Senė Izergilė“ ir kt.)
iki pjesių („Dugne“, „Priešai“ ir kt.) ir žymiausių apysakų – „Fomos Gordejevo“,
„Trejeto“, arba socializmo „evangelija“ laikomo romano „Motina“. Ypač aiškiai
atsiskleidžia tai jo autobiografinėje trilogijoje („Vaikystė“, „Žmonėse“, „Mano
universitetai“).
Tačiau, kaip bebūtų keista, mūsuose
Gorkis nepelnytai užmirštamas. Mat neparankus buržuaziniam oficiozui – šiam reikia
jei ne liaupsių, tai bent pesimistinės, prisitaikėliškos gaidos. Tuo tarpu
Gorkis nuo pradžios iki galo pasmerkia buržuazinę visuomenę, nežmonišką
kapitalizmo santvarką, nenuleisdamas rankų, iškeldamas ir tvirtai tose rankose
laikydamas raudonąją socializmo-komunizmo, kaip visiškai kitos, žmogišku orumu
ir sveikais tarpusavio santykiais paremtos visuomenės, vėliavą.
Jo kūryba ne mažiau aktuali, kaip kitų
klasikų. Dar daugiau – ji netgi aktualesnė, kaip tų, kurie tik konstatuodavo,
arba tik kritikuodavo. Nes Gorkis ne tik suprato esamą tamsą – jis matė ir
šviesą šio tunelio gale. Link jos drąsiai ir negailėdamas jėgų veržėsi, į ją
galiausiai ir išėjo. Šviesą, kurios nemato dažnas dabarties kultūros cinizmo
apkrėstas jaunuolis, paverstas ekonominiu kapitalistų ir dvasiniu masinės (dez)
informacijos priemonių vergu.
Todėl, minėdami 150-ąsias didžiojo
rašytojo gimimo metines, mes visų dėmesiui pristatome šį kuklų archyvą, skirtą
lietuvių skaitytojui padaryti prieinamais visus į mūsų gimtąją kalbą išverstus
Gorkio kūrinius. Pradedant apsakymais, pjesėmis ir apysakomis, baigiant
turtingu rašytojo kalbų bei straipsnių rinkiniu.
Kol kas Gorkio raštai pasiekiami
fotografuotų 20-ies tomų rinkinio kopijų forma. Ilgainiui tekstai bus perdaromi
patogesniu, skaitytojui prieinamesniu skaitmeniniu pavidalu. Taip pat renkami
ir straipsniai, apybraižos rašytojo, jo kūrybos ar biografijos temomis.
Turinčius klausimų, arba norinčius kuo nors prisidėti, kviečiame rašyti el.
pašto adresu spartakas2016@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą