Ką tik skambiausiomis fanfaromis
nuskambėjus Lietuvos 100-mečio iškilmėms, su visomis buržuazinio elito bei jo
aptarnaujančiojo personalo atstovų prakalbomis, netruko ateiti ir kita, ne
mažiau svarbi oficiozo šventė – 1990-ųjų kovo 11-osios 28-metis. Diena bus
sutikta eilės valdiškų renginių bei fašistuojančių nacionalistų eisenos,
bendram fone iš Santariškių palatos skambant šios Lietuvos Patriarcho, V.
Landsbergio žodžiams.
Kokia ir kieno ši Lietuva, aiškiai rodo
visa pastarųjų dešimtmečių krašto raida: išvogta ir išardyta pramonė, o
išdraskius kolūkius dar ir sužlugdytas neperstojamai tuštėjantis kaimas.
Milijonas ekonominių bėglių, tūkstančių tūkstančiai savižudžių, minios bedarbių,
pasimetusių, piktų ir pasiutusių jaunuolių, vienišų ir likimo valiai paliktų
senolių. Trečdalis visuomenės – ant ar žemiau skurdo ribos, o kartu su tuo,
sparčiai didėjantys kapitalistų pelnai ir bene didžiausia socialinė nelygybė
Europos žemyne.
Ši Lietuva – tai siauros privilegijuota
kasta tapusios valdančiosios klasės Lietuva. Ši klasė, išaugusi tiek iš
buvusios tarybinės partinės, tiek ir sąjūdinės nomenklatūros bei šešėly
besislėpusių spekuliantų atstovų, susikūrė valstybę, aptarnaujančią tiktai jos
interesus, kad ir didžiosios visuomenės daugumos gyvybinių reikalų sąskaita.
Rezultatas – vis labiau žvėrėjantis nomenklatūrinis kapitalizmas, stambių
kapitalistinių ir valstybinių-biurokratinių parazitų simbiozė.
Tiesa, 1990-ųjų kovo 11-oji, tiesiai
ėjusi prie 1991-ųjų privatizacijos įstatymo bei formaliai viską įteisinusios
1992-ųjų Konstitucijos, atėjo žadėdama visai ką kita – demokratiją,
suverenitetą, nacionalinės kultūros suklestėjimą. Dauguma Sąjūdį bei link kovo
11-osios vedusius įvykius rėmusių piliečių nė nenumanė, kad visa tai baigsis
turto perdalijimu ir Lietuvos grįžimu atgal į laukinio kapitalizmo gadynę.
Liaudį apgavo: vadinamoji „dainuojanti
revoliucija“ tik maskavo TSRS ir TSKP viduje vykusią dramą, pasibaigusią
buržuazine kontrrevoliucija ir nieko bendro su visiškai teisėtu liaudies
sluoksnių nepasitenkinimu bei keltais reikalavimais neturėjusia kapitalizmo
restauracija. Kaip sakoma, nuo vilko papulta ant meškos.
Simptomiška, kad didžioji visuomenės
dauguma greitai nusivylė, 1990-ųjų chaoso pasėkoje išgyvendama skausmingas
skurdo ir bendro nuosmukio pagirias. Nenuostabu, kad ilgainiui net tokie
Sąjūdžio šaukliai, kaip V. Petkevičius, J. Marcinkevičius bei S. Geda, viešai
pripažino apgailestaujantys dėl to, kas įvyko, suvokę, kad padaryta kraštui bei
tautai pragaištinga klaida.
Švęsti šiandiena gali tik valdančioji
klasė, per 28-erius metus be perstojo plėšusi ir išnaudojusi liaudį su savo
pakalikais bei vis mąžtančiomis naivių nesusipratėlių miniomis. Liaudies
sluoksniams – samdomojo darbo atstovams, „ant savęs“ dirbantiems smulkiesiems
savininkams, kaip ir už Judo sidabrinius neparsidavusiai inteligentijos daliai,
žodžiu darbo žmonėms, paprasčiausiai nėra ko švęsti.
Kovo 11-oji pažemino Lietuvą nuo
kultūringiausios klestėjusios pramonės ir žemės ūkio šalies, iki apgailėtinos
provincijos, Europoje pirmaujančios skurdu ir socialine degradacija, o
socialistinio turinio bei nacionalinės formos kultūrą iškeitusią į dabarties
išsigimimo estetine kvintesencija tapusį vamzdį ant Neries upės kranto.
Visa tai mums pristatoma kaip „laisvė ir
demokratija“, teoriškai grindžiama skambiais išvedžiojimais bei neskrupulingai
perdirbta, stačiai suklastota Lietuvos ir pasaulio istorijos, ypač 20-ojo
amžiaus procesų bei įvykių, versija. Šitai sudaro, viena vertus, blizgančią
iškabą lietuviškos nomenklatūrinės buržuazijos diktatūrai pridengti. Kita
vertus, tai yra puikus jos rankose esantis ideologinis apynasris, paliekantis
liaudies mases dvasinės vergijos gniaužtuose.
Deja, tiesos ir šviesos dabartinėje mūsų
valstybėje maža, bet melo kojos trumpos, užtat anksčiau ar vėliau griūsiąs ir į
šias kojas įsirėmęs fasadas. Tuomet ir atsiversianti nauja galimybė Lietuvai,
platiesiems liaudies sluoksniams, išeiti į tiesą ir šviesą. Tačiau tai nebus
pasiekiama savaime, o reikalaus didžiausio pasišventimo, darbo ir kovos,
Lietuvos darbo žmonėms susipratus, kad ši valstybė – tai ne jų valstybė, kad ši
valdžia – tai ne jų valdžia, kad tiktai jie patys, ne koksai gelbėtojas iš
šalies, galėsiantys įgyvendinti ilgamečius liaudies siekimus.
Šaltinis: SLF(m)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą