„Kairysis putinizmas“ – viena nemaloniausių
šiuolaikinio kairiojo judėjimo problemų. Klaidingas įsitikinimas kažkokiais buržuazinio
prezidento patriotiniais jausmais, į „valstybės klestėjimą“ nukreipta jo
veikla, deja, dažnai, randa palankią terpę kairiajame flange, iki galo
nesuvokusiame, kad per praėjusius 18-ą V. Putino metų išaugusi bei sustiprėjusi
valstybė ir TSRS, kurios patriotais pastarieji priprato būti, yra du skirtingi
dalykai. Esant buržuazijos diktatūrai vienintelis galimas patriotizmas – tai
klasinis, proletarinis patriotizmas. Ir iš jo pozicijų pastarųjų 27-erių metų
Putino veiklą tegalėtume įvardyti kaip nusikalstamą. Pažvelkime detaliau.
Politikon Putinas atėjo 1991-aisiais
metais, užėmęs tuomečio Leningrado mero, Anatolijaus Sobčiako, pavaduotojo
ryšiams postą. Sobčiakas – šalies istorijoje žymus veikėjas. Tai liberalas,
aktyvus kovotojas prieš tarybinę valdžią, už privatizaciją, o tiksliau, už
liaudies nuosavybės išgrobstymą ir perėjimą prie kapitalistinės rinkos
pasisakiusios, liūdnai pagarsėjusios TSRS Aukščiausios Tarybos „tarpregioninės
grupės“ narys. Kaip matome, tuomet „tarybinis patriotizmas“ putinui netrukdė
dirbti vadovaujant tokiam žmogui bei dalyvauti jo vykdytuose nusikaltimuose.
Dar daugiau – ir dabar, po daugelio metų, Putinas jį vadina savo „mokytoju“.
Toliau – dar gražiau. 1996-aisiais, eiliniuose rinkimuose pastarojo neišrinkus
Šiaurinės sostinės meru (iš labai jau didelės leningradiečių „meilės“
Sobčiakui...), Putinas atsirado B. Jelcino administracijoje. Nuo 1998-ųjų iki
1999-ųjų Putinas ėjo FSB direktoriaus, saugumo tarybos bei ministro pirmininko
pareigas. „Tarybinis patriotas“ aktyviai dirbo antiliaudinio režimo
struktūrose, užtikrino jo stabilumą, gynė prezidentui artimų vagių klanų
interesus ir dėl to nei kiek nepergyveno. 2000-aisiais užsitikrinęs sau į
antrojo Čečėnijos karo pragarą numestų karių palaikymą, Putinas aštuoniolikai
metų, neminint santykinės 2008-2012 metų pertraukos, atsikraustė į Kremlių. Kokie
gi buvo jo tolimesni veiksmai? Galbūt tada pasireiškė giliai paslėpta jo, kaip „tarybinio
patrioto“, dvasia?
Kaip tik ne... Pirmuoju savo įsaku
prezidentas Putinas apdalina buvusį prezidentą Jelciną privilegijomis, suteikia
jam tokią didžiulę pensiją, kokios negaudavo ir negauna net Tarybų Sąjungos
Didvyriai. Turint omeny, jog prieš metus Valstybės Dūma pripažino Jelciną
penkiais punktais kaltu dėl Rusijos gyventojų genocido! Gal ir pasirodys
keista, bet nagrinėjant tolesnius Putino, kaip prezidento, veiksmus, lengvai
įsitikinsime, kaip viskas čia logiška. Susipažinęs su banditinę privatizaciją
nagrinėjusios komisijos darbo išvadomis, prezidentas nerado priežasčių joms
persvarstyti, bet atvirai pripažino masinius įstatymo pažeidimus. Praktiškai iš
karto ir ryžtingai buvo peržiūrėti kiti sprendimai. Pirmu reikalu įvesta „plokščia“
mokesčių sistema, užkrovusi skurdaus valstybės biudžeto papildymą ant
pažeidžiamiausių visuomenės narių pečių. Tokia gėdinga praktika, kuomet lygius
mokesčius moka ubagas ir multimilijardierius, išlieka ir dabar. Bet kokios
pastangos įvesti progresyvinius mokesčius blokuojamos tvirtai buržuazinį
Rusijos parlamentą okupavusios „prezidento kariaunos“. Tačiau ir tai dar ne
viskas. 2001-aisiais metais Valstybės Dūma priima, o prezidentas Putinas
pasirašo dar stipriau paprastų dirbančiųjų teises suvaržantį Darbo kodeksą. Iš
darbo teisės išimti praktiškai visi viršvalandžių apribojimai, o
buržujui-darbdaviui suteikiama teisė asmenine nuožiūra masiškai atleidinėti
darbuotojus. Profsąjungos nebeturi jokių galimybių atstovauti atleidžiamųjų
interesams. Leidžiama šlykšti bei niekšinga terminuotų sutarčių praktika,
įgalinanti darbdavį visai nevykdyti socialinių prievolių darbuotojo atžvilgiu.
Leidžiama ir jį atvirai terorizuoti, grasinant išmetimu iš darbo. Paskaitykite
šias eilutes ir atminkite: kuomet tik šalikelėje matote prie vairo užmigusio
vairuotojo apverstą sunkvežimį ir žuvusius žmones – jūs regite paminklą Darbo
kodeksui ir prezidentui Putinui. Kuomet girdite apie masinį vienos ar kitos
įmonės darbuotojų atleidimą – tai irgi paminklas Putino prezidentavimui. Kuomet
jus atsisako pilnai apiforminti darbe, bet siūlo apsiforminti mėnesiui su
galimybe pratęsti sutartį – dėkokite savo herojui!
Vardinti paskesnius Putino veiksmus
galėtume ilgai. Jų tarpe būtų ir įstatymas apie privačią žemės nuosavybę, ir
vėlesniu jos išplėtimu dirbamos žemės sąskaita. Šio įstatymo pasėkoje prarasta
daugybė hektarų dirbamos žemės, buvo privatizuotos upių, ežerų, tvenkinių
pakrantės. Tai ir ydingas, senolius be nuolaidų palikęs FZ-122 ir perėjimas
prie rinkos kainų komunalinėms paslaugoms, ir mokamų medicinos paslaugų
įstatymai, ir švietimo sistemos sukomercinimas, ir iš dirbančiųjų atimti pilnai
apmokami biuleteniai bei priemokos už kenksmingas darbo sąlygas. Nurėžta dar
labai daug ko. Net nekalbu apie 90-ųjų reiškiniu kažkodėl laikomą nelemtąją
privatizaciją, besitęsusią visu Putino prezidentavimo metu. Juo numarintų
įmonių skaičius beveik viršija Jelcino prezidentavimo metu likviduotas įmones.
Mano gyvenamame Novočerkasko mieste absoliuti dauguma įmonių galutinai
subankrutavo ir užsidarė ne 90-aisiais, o būtent „sočiaisiais“ 2000-aisiais
metais. Tuo tarpu atskiros įmonės, antai Novočerkasko sintetinių produktų
gamykla, išgyveno pilną grobstymo ir merdėjimo ciklą nuo 2000-ųjų vidurio iki
2010-ųjų metų. Tuo pačiu pastaroji gamykla 2006-aisiais buvo privatizuota.
Atskiri reiktų paminėti anksčiau Tarybos Sąjungos pasididžiavimu buvusio
Vieningos energetinės sistemos sugriovimą ir išgrobstymą. Šių veiksmų pasėkoje
liaudies sąskaita pralobo šimtai padugnių ir niekšų, o jų tarifų politikos
įkaitais virto paprasti žmonės.
Galime tvirtai teigti, kad, žvelgiant iš
klasinių pozicijų, aukščiau minėtieji Putino veiksmai jį parodo esant aršiu,
principingu ir žiauriu vienos klasės, būtent buržuazijos, reikalų gynėju. Visi
jo veiksmai, vykdomi nuo 2000-ųjų iki pat šiandienos (tame tarpe ir nelemtasis „Krymas
mūsų“), buvo diktuojami išimtinai buržujų rato. Dirbančiųjų atžvilgiu buvo
vykdoma sisteminga politika – jų ekonominių ir pilietinių teisių varžymas bei
atiminėjimas. Taigi, apie kokius dar kompromisus gali būti kalbama? Apie kokį
patriotizmą? Apie kokį užsienio politikos, kurią taip mėgsta linksniuoti
visiems žinodamas Genadijus Ziuganovas, rėmimą? Ar jūs, draugai komunistai,
nepamiršote, kad vienintelė mūsų ideologijos paskirtis – kova už darbininkų klasės
išvadavimą?! Mes neturime jokios teisės, tam kenkiant mūsų interesams,
susilieti su buržuazijos diktatūra. Net jei ji savo imperialistiniame
svaigulyje prie Rusijos prijungtų ne kokį mažą pusiasalį, bet ir pusę pasaulio.
Nuo „tautų kalėjime“ įkalintų kalinių niekam, išskyrus naujuosius „gyvenimo
šeimininkus“, geriau nebus. Niekas neišloš! Kai dėl vidaus reikalų, tai mums
dažnai kalbama apie „neoliberalų“ atėjimo į valdžią grėsmę, apie „oranžinę
revoliuciją“, apie „Maidaną“ Bet iš kur, sakykite man, mūsų šaly galėtų
atsirasti „neoliberalai“, kuomet valdžioje vis sėdi seno kirpimo liberalai? Jei
kalba eina apie neskaitlingą, bet perdėtai masinės informacijos priemonėse
tiražuojamą grupę kartas nuo karto liaudy nepopuliarias pretenzijas kartojančių
buvusių Jelcino valdininkų, kurių visa paskirtis – aibėje televizijos laidų
būti „plakamais“ Putino „patriotų“, tai jokios rimtos priešpriešos ir kovos dėl
valdžios nematyti. Pirmiausia todėl, kad tikrai pavojingai opozicijai niekas
neleistų naudotis valstybiniais televizijos kanalais bei laikraščiais, juolab
turėti nuosavus kanalus, kaip antai „Lietuvis“ ar „Maskvos aidas“. Atsakykite
patys sau. Ar dažnai etery matote kairiųjų partijų bei judėjimų lyderius,
išskyrus, aišku, režimo saugotoja tapusią Rusijos Federacijos Komunistų
Partiją? Aukščiau aprašyta isterika ir žmonių bauginimas turi tik vieną tikslą –
paslėpti tikrąjį nusikaltimų mąstą, nukreipti liaudies dėmesį į išgalvotas
grėsmes, kad šie negalvotų apie realią padėtį šalyje. Todėl negali būti jokių
kompromisų su dirbančiųjų smaugikais, su valdančiuoju režimu. Visiems
komunistams, visiems sąžiningiems kairiųjų pažiūrų piliečiams reikia kartą ir
amžiams suprasti: dabartinis režimas vertas negailestingos kritikos. Nereikia
veltui nuolat kartoti citatos „didžiausia geopolitinė katastrofa“, nors ir kaip
ji glostytų mūsų ausis – tai tik tuščias „nacionalinio lyderio“ švaistymasis
žodžiais jo vykdomų nusikaltimų fone. Tie žodžiai neverti nė sudilusio grašio.
Liaudy tai vadinama „krokodilo ašaromis“. Jei ponas Putinas dėl TSRS iširimo ir
Tarybų valdžios žlugimo tikrai apgailestautų, tai ir elgtųsi visai kitaip. Realūs
gi jo veiksmai, nuo 1991-ųjų iki pat šių dienų, leidžia užtikrintai kalbėti
apie jį, kaip pikčiausią priešą. Todėl reikia kartą ir visiems laikams užbaigti
su kairiuoju putinizmu. Kaip kad streklaužiai, taip ir jis retina mūsų gretas,
į daugelio žmonių protus nešdamas sumaištį ir beprasmes viltis, varžo mūsų
jėgas, tuo būdu prailgindamas niekšišką, šlykščią ir bailią diktatūrą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą