Marius Jonaitis. Trumpa buržuazinės diskusijos apžvalga

Neseniai klausiausi G. Jakavonio organizuoto disputo laikraščio „Respublika“ redakcijoje. Diskusija įdomi ir aktuali, tad kilo pagunda pakomentuoti kai kurių dalyvių pasisakymus. Iš anksto atsiprašau už gal kiek chaotišką stilių. Mane stebina jau kelintą kartą iš Rolando išgirstas teiginys, jog dabartinė ekonominė sistema nėra kapitalizmas, verčia abejoti jo turimomis žiniomis. Nors vyras tikrai nekvailas ir matęs visas laidas su juo. Todėl sunerimau, jog kažkas jam pateikė klaidingą informaciją.

Kas yra kapitalizmas? Tai ekonominė ir socialinė (o tuo pačiu ir politinė) sistema kuri paremta:

• Darbo jėgos eksploatavimu (samdymu); 
• Privačia nuosavybe (nemaišyti su asmenine);  
• Kapitalo koncentracija ir periodinėmis perprodukcijos krizėmis.

Visa tai turėjome prieš kelis šimtus metų. Turime ir dabar. Faktas, kapitalizmas mutuoja, vyksta tolesne jo koncentracija vis siauresniame populiacijos procente ir vis didėja socialinis atotrūkis (pasauliniu mastu). 

Finansinis kapitalizmas nėra naujas reiškinys. Apie jo susiliejimą, o tuo pačiu ir konfliktą, su pramoniniu kapitalu rašyta jau 20 amžiaus pradžioje (FED įkurtas 1913 metais). Rašė tiek Leninas tiek ir ne socialistiškai nusiteikę mokslininkai. Rekomenduoju perskaityti 1915 metais parašyta Lenino „Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija“ knygutę. Yra išdėstytas visa naujausia tuometinė informacija, skaičiai, cituojami mokslininkai. Dabar tas procesas pažengęs daug, daug labiau.

Vertingas dokumentinis filmas apie vieno iš tokių finansinių monstrų veiklą yra šis – „Goldman Sachs, pasaulį valdantis bankas“

Robotizacija. Taip tai natūralus technologinis vystymasis ir jis tikrai mus palies. Tačiau abejoju ar bus begales nereikalingų žmonių. Ne visi darbai bus robotizuojami. Tuo pačiu ir robotus kažkas turės kurti bei administruoti. Na, o be to, jau šimtmečius kinta technologijos, tačiau žmonės, ir jų darbo jėga (fizinė ir protinė) vis dar lieka reikalinga. Geras pavyzdys būtų su masine automobilizacija. Tai atėmė darbą iš vežikų, sumažino arklių įtaką visuomenei, bet juk atsirado naujos galimybės ir naujos darbo vietos. Kiekviena inovacija keičia aplinką, bet nebūtinai neigiama kryptimi.

Tarkim, kompiuterizacija atima kažkiek darbo vietų iš pramonės, tačiau kompiuteris, kurį drąsiai galima vadinti gamybos priemone, sukuria darbą „Laisvai samdomiems“ (Freelancer) prekariatams. Be to, juo naudojasi platus spekuliavimu, „Dropšipinimu“ užsiimantis jaunimėlio tinklas. Iš to galima turėti pajamas. Ir ne tokias mažas. Tačiau tai tuo pačiu stimuliuoja ir pramonę. Ypač esančią vadinamojo trečio pasaulio šalyse. Bet čia jau atskira tema.

Be to, Rolandas kiek užsiciklina su tuo „baltųjų“ milijardų. Jis, per kelis dešimtmečius, gali tapti visai ne auksinis. Juos gali pakeisti prabą išsiauginę auksiniai Kinijos ar Indijos milijardai. Jėgų santykis kinta. Dar O. Špenglerio prieš šimtą metų (šiais metais jubiliejus nuo išleidimo datos) rašė apie Vakarų saulėlydį* o dabar jį patvirtina objektyvūs faktai. Iš Vakarų perėmę kapitalistinį, buržuazinį, o ir panašu, jog imperialistinį veržlumą, atgijo Kinija bei Indija. Tiek ekonomiškai, tiek ir politiškai bei geopolitiškai. Tad ar ilgai reikės laukti kol auksinis milijardas (o gal du milijardai?) pakeis savo rasę?

Tuo labiau, ne vien baltieji pajėgūs protestuoti ir keisti pasaulinę paradigmą. Tiesiog mes labai mažai gilinamės į kitų žemynų (ne baltųjų) socialinį gyvenimą.

Vėl pamirštama Kinija (tiek praeities, tiek ir dabartinė). Esmė ne rasė ir/ar tautybė o visuomeninės, ekonominės ir istorinės sąlygos. Visa tai nuolat kinta. Užsiciklinimas ties europocentrizmu veda į pasipūtėlišką snobizmą savo išskirtine, R. Kiplingo, misija. Žvelgiant iš tolimesnės istorinės perspektyvos, tai didžiausios pasaulio civilizacijos gimdavo net ne Europoje.

Pono Zykaus teigimas, jog reikia baigti dalinti neuždirbtus pinigus skamba gan buržujiškai, ypač Lietuvos kontekste, kai mūsų šalis viena pirmiausių Europoje pagal pajamų nelygybę (Gini indeksas). Apie socializmą geriau iš viso nebando kalbėti, nes pievos.

Su Rudžiu iš dalies sutinku, jog realus ateities scenarijus karas tarp didžiųjų valstybių dėl ribotų išteklių, rinkų ir kapitalo dominavimo. Tačiau tai nieko naujo. Ciklas kartojasi, apie imperialistinius kapitalistinių šalių karus bei kolonijų ir pusiau kolonijų persidalijimus rašė dar aukščiau minėtas Leninas. Nepatingėkit perskaityti ir nereikės spėlioti dėl ateities.

Pataisysiu Paulauską, jog žmonės renkasi ne tiek į save panašius, o tuos kuriuos labiausiai mato, girdi,  kurie sukelia jiems kažkokius lūkesčius. Tarkim, dabartiniai LŽVS. Jie rinkimuose dalyvavo turėdami milžiniškus piniginius išteklius ir naujos jėgos aurą. Jeigu jie neturėtų finansinio kapitalo - būtų laimėję labai mažai mandatų (arba likę marginalijoje). Tad iš esmės išrenkami tie kurie turi pinigų. O turi pinigų tik stambaus ir vidutinio kapitalo atstovai. T. y kapitalistai. Jie ir diktuoja visą ekonominę politiką kaip jiems naudingiau. O ne paprastam žmogeliui. Ir čia nieko nuostabaus, nes kapitalisto ir samdomo darbuotojo interesai kardinaliai priešingi.

O šiaip apskritai visas diskusijos fonas labai smulkiaburžuazinis. Norint susigaudyti, kas dabar vyksta, reikia skaityti marksizmo klasikus. Čia pradžiai. 

Na, o aš mielai sutikčiau bent jau su Kauno smalsiais žmonėmis daryti politinių, ekonominių ir socialinių studijų klubą. Tik reikalingi tie kurie nori mokytis.

Šaltinis: Kūlgrinda

* O. Špengleris, kaip ir kiti „kultūrinį pesimizmą“ skelbę buržuaziniai mąstytojai, buvo savo pačių klasinio ribotumo aukomis. Būtent: Vakarų saulėlydis reiškė, kaip ir reiškia, nebūtinai pačių Vakarų ar Europos, kaipo tokios, saulėlydį, bet būtent buržuazinių Vakarų, buržuazinės Europos civilizacijos, saulėlydį. Bėda tėra tame, jog Špengleris, ribojamas buržuazinės ideologijos klasinių pozicijų, negalėjo išeiti už minties, kad buržuazinė Europa = Europai apskritai. Gera marksistinė šios problemos apžvalga duota 1934-aisiais išėjusiame N. Bucharino straipsnyje „Kapitalistinės kultūros krizė“. – Red.