Sausio 13-os liudininkų parodymai Algirdo Paleckio byloje

Štai ir vėl sausio 13-oji, metinės niūrios ir tragiškos 1991-ųjų metų dienos, pareikalavusios keliolikos mūsų bendrapiliečių gyvybių. Oficialioji versija žinoma, ją girdime ir per televiziją, ir mokyklų suoluose. Iš jos landsberginis klanas susikrovė ir toliau kraunasi didžiulį ir legendomis apipintą politinį kapitalą. Bet yra nepatogių faktų, kurie tyčia nutylimi. Dar daugiau – jų stačiai bijoma, mat vien už jų iškėlimą sulaukiama persekiojimų. Būtent taip prieš keletą metų nutiko A. Paleckiui, nuteistam už mintį, jog galėjo ir „savi šaudyti savus“. Žemiau duodamos ištraukos jo byloje liudijusių žmonių, iš kurių kai kuriems už šiuos paliudijimus taip pat teko atsidurti teisiamųjų suole. Tokia „žodžio laisvė“ dabarties „demokratinėje“ Lietuvoje. Bet nenusiminkime – yla iš maišo vis lenda. Galiausiai ir išlys.

*    *    *

Boleslovas Bilotas, buvęs Sąjūdžio koordinatorius: „Buvau Sąjūdyje nuo pirmos sekundės. Sąjūdžio vadovybėje visi nuo pirmos minutės galvojo, kaip čia padaryti, kad iš Lietuvos išeitų TSRS kariuomenė. Tuometinės Demokratų partijos vadovybėje svarstėme ir priėjome išvados – reikia įvykio, kuris visus sutelktų, suvienytų. Kai kas kalbėjo, kad reikalingas kraujo praliejimas. Sausio 12 d. apie 17:00 keliese nuvažiavome prie TV bokšto. Prie mūsų priėjo vienas pažįstamas  ir pasakė: „Mes esame pasiruošę vakarui. Bus staigmena.“ Kitą rytą (sausio 13 d.) rinkosi Sąjūdžio taryba būstinėje Gedimino pr. 1. Staiga girdžiu kalbas: “Vakar šaudė saviškiai.“ Nustebome. Tada daug kas nutarė – tylėti! Verskime viską ant rusų! Šiandien pirmą kartą apie tai prabilau.“

Danguolė Raugalienė: „Tą naktį buvau prie TV bokšto. Mačiau, kaip šaudė nuo stogų. Šaudė į jaunimą, stovėjusį prie tvoros. Mačiau tai, nes kulkos buvo šviečiančios, trasuojančios – matėsi, kur jos skrieja. Mačiau, kaip nuo šių kulkų žmonės smukdavo ant žemės. Minioje vaikštinėjo žmonės, kurie tuo metu ragino žmones nesitraukti, o eiti į tą ruožą, kur smigdavo šios trasuojančios kulkos, nes, esą, “ten šaudo tuščiais, tikrai nieko nenušaus”. TSRS kariai nešaudė. Jeigu jie būtų šaudę, tai tikriausiai nebūtų likę Karoliniškių. Ir dabar dar likę daug liudininkų, bet jie bijo apie tai liudyti.“

Stefanija Svaravičienė:  „Per tuos įvykius prie TV bokšto Karoliniškėse stovėjau su drauge. Dar nebuvo kariškių. Staiga išgirdau šūvius, pamačiau – šaudo nuo penkiaaukščio stogo. Tie, kurie šaudė, buvo sportiniais tamsiais rūbais.“

B. K. : „1991 metų sausio 13-osios naktį aš buvau Architektų g. pas savo seserį. Pro langą mačiau, kaip iš namų viršutinių aukštų ar nuo stogų šaudė į TV bokšto pusę iš viršaus žemyn. Mačiau šūvių blyksnius ir skriejančias šviečiančias kulkas.“

Jaunutis Lekas: „1991 metų sausio 13-osios naktį aš buvau prie TV bokšto Karoliniškėse. Ant penkiaaukščio namo stogo pamačiau kelis žmones. Tai nebuvo kariškiai, nes matėsi civilių siluetai. Iš tos vietos buvo šūvių žybsniai, pliūpsniai. Šaudė ne iš automatų, nes tai buvo pavieniai šūviai. Ar tai į žmones šaudė, ar tai į kaireivius. O TSRS kariai – mačiau – šaudė ne į žmones, o prieš kojas. Jei būtų šaudoma į žmones ir dar tikromis kulkomis, būtų labai daug kraujo.“

L. R.: „Gyvenau priešais Radijo ir televizijos komitetą. Žiūrėdama pro langą atkreipiau dėmesį į gretimo namo (Konarskio g. 18) stogą, kadangi ant jo kažkas judėjo susilenkęs. Ten mačiau mažiausiai du žmones. Iš pradžių aš šito savo pastebėjimo nesureikšminau, bet kai atvažiavo tankai ir specialios pajėgos, kurios pradėjo išstuminėti žmones nuo Radijos ir televizijos komiteto pastato, mano pamatyti žmonės ant stogo pradėjo šaudyti žemyn, į minios pusę, pamačiau blyksnius nuo jų šūvių. Supainioti šių blyksnių su kažkuo kitu aš negalėjau, nes pati profesionaliai užsiiminėjau sportiniu šaudymu.“

Valerijus Šulcas, buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas: „Tą naktį apie 1:30 mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė - buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. (Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37). Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėm lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės. Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes - juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“

Pavelas Lagodnyj: „Iš pradžių nuo dviejų 16-čių namų iš Lazdynų pusės paleido kelias trasuojančių kulkų serijas. Manau, tam, kad būtų duotas signalas ir kitų šūvių kryptis. Po to pradėjo šaudyti į žmones, kurie krito arba nuo kulkų, arba slėpdamiesi nuo jų. Šaudė nuo Sudervės g. 37-to namo (dabar Sausio 13-osios g.) prie pat TV bokšto. Tai buvo medžiokliniai šautuvai, nes garsas ir ugnis buvo labai stiprūs. Po kelių dienų ėjau pro tą vietą ir pamačiau berniukus, surinkusius gilzes. Kadangi buvau profesionalus kariškis, atskyriau Mosino šautuvo gilzes (pastaba: Mosino šautuvo kulkos rastos kelių aukų kūnuose), PPŠ ir PPS šautuvų bei TT gilzės. Nesitikėjome tokios provokacijos – manau, siekta kuo daugiau kraujo. “

L. Č.: „Atvykome prie bokšto pamaitinti žmonių. Apie 1:00 pajudėjo sunkioji technika. Todėl apjuosėme bokštą. Veidu buvau į daugiaaukščius namus Karoliniškėse. Pamačiau nuo jų trasuojančius šūvius į mūsų pusę, žemyn, bet mes, matyt, buvome per toli.“

Birutė Dilpšienė: „Kalbėjau su žmogumi G. M., kuris sakė man tą naktį šaudęs nuo stogo. Jis buvo savanoris.“

N. B.: „Mus atvežė iš Druskininkų dviem autobusais. Stovėjome ant šaligatvio veidu į TV bokštą ir nugara į namą Sudervės g. 37. Staiga išgirdome skambius šūvius ir pamatėme ugnies pliūpnsius nuo šito namo stogo, jie būdingi medžiokliniams šautuvams. Pasijutome nesaugūs ir pasitraukėme tolyn.“

O. B.: „Tą vakarą svečiavausi pas draugę, kuri gyveno priešais TV bokštą. Jau eidama pas ją pastebėjau jaunus juodai aprengtus vyrukus su pailgais, šautuvams pritaikytais maišais skubančius pro mane į daugiaaukštį. Vėliau pro langą, išeinantį į bokšto pusę,  girdėjau šūvius nuo stogo.“

Šaltinis: SLF(m)