2017-aisiais 82% sukurtų turtų teko vos 1% žmonijos viršūnėlei

Aštuoniasdešimt du procentai praeitais metais sukurtų turtų atiteko vos vienam procentui žemės gyventojų, tuo tarpu pasaulinio kapitalizmo piramidės apačioje esantys 3,7 mlrd. Žmonių matė, liaudiškai tariant, tik špygą taukuotą. Štai kokie statistiniai duomenys išėjo dienos švieson pačiose Šveicarijoje vykusio Davoso Pasaulio ekonomikos forumo išvakarėse. Bet tai dar ne viskas!

Anot Blumbergo milijardierių indekso, 2017-aisiais 500 pasaulio turtingiausieji praturtėjo visu trilijonu dolerių – daugiau nei keturiskart, kiek 2016-asiais. Ši 500 super-buržujų viršūnė 2016-ųjų gale oficialiais duomenimis valdė 4,4 trln. Dolerių vertės turtą, o 2017-ųjų, jau 5,3 trln. Verta pažymėti, kad 159 iš šių 500 milijardierių, valdančių apie 2 trln. dolerių vertės turtą, priklauso JAV. Jų tarpe – 22,6 mlrd. dolerių 2017-aisiais praturtėjęs Facebook.com savininkas Markas Cukerbergas ir B. Geitsą pralenkęs Amazon.com steigėjas Džefas Bezosas, tais pačiais metais gavęs 34,2 mlrd. dolerių pelno.

Štai kaip turtėja „laisvoje“ prostitučių žiniasklaidoje garbinami ir vos ne dievais žemėje verčiami buržujų elito atstovai, vadinamieji „verslininkai“ ir kiti tariami geradėjai, kurių pilys, vilos ir nesibaigiančios tuštybių mugės rodomos kaip didžiausios „sėkmės“ ir „laimės“ istorijos, kad tiktai runkeliai jiems pavydėtų ir patys svajotų ne apie išsivadavimą, bet apie mikroskopinį šansą patiems tokiais tapti.

O lygia greta liaupsinamo buržuazinio glamūro egzistuoja dar kita, mažiau reklamuojama, tačiau nuo jo neatskiriama gyvenimo kapitalizmo pasaulyje pusė – ją iliustruoja taip pat atitinkami faktai. Mat kol buržujai lobte lobo, tuo pat metu:

• daugiau kaip 3 mlrd. žmonių gyveno vos už 2,5 dolerių per dieną; 1,3 mlrd., tuo tarpu, mažiau kaip už 1,25 dolerių per dieną; 
• 1 mlrd. vaikų gyveno skurde, o 22 tūkst., anot UNICEF, kasdien mirė nuo skurdo sukeltų priežasčių; 
• 805 mln. žmonių visame pasaulyje badavo; 
• virš 750 mln. žmonių neturėjo priėjimo prie švaraus geriamojo vandens, o nuo nešvaraus geriamojo vandens, antisanitarinių sąlygų bei netinkamos rankų higienos sukeltų viduriavimo atvejų kasmet miršta 842 tūkst. žmonių, t. y. 2,3 tūkst. į dieną; 
• 80% žmonijos gyveno mažiau kaip už 10 dolerių į dieną.

Ryšium su tuo verta pabrėžti, kad apskaičiuota, jog norint panaikinti badą pasaulyje, užtektų vos 30 mlrd. JAV dolerių sumos, nors tuo pat metu JAV kongresas kasmet virš 700 mlrd. skiria karinėms išlaidoms, o apie pusė maisto gaminių pasaulyje tiesiog išmetami velniop.

Absurdas? Galbūt ir absurdas, bet santvarkos, ant kurios pamatų stovi dabarties pasaulis – kapitalizmo – rėmuose, visa tai labai logiška. Mat jei dalykas neneša pelno, jo ir nesiimama. Tokia sistemos prigimtis, tokia jos esmė – ir kas šito nesupranta ar suprasti nenori, tas pasmerkia save beprasmiam klaidžiojimui buržuazinio melo miglose.

Vertė nekrinta iš dangaus, neatsiranda iš prekybos – visų verčių kūrėjas yra gyvo žmogaus darbo jėga, kurios išnaudojimas ir sukrauna pasakiškus pelnus šiuolaikiniams karaliams ir karaliukams – kapitalistams fabrikantams, žemvaldžiams, bankininkams, žodžiu, buržujams. Tiesa, daliai darbininkų, ypač „civilizuotuose“ pasaulio kraštuose, dėka „trečiųjų“ (skaityk: kolonijinių) šalių gamtinių išteklių bei darbo žmonių išnaudojimo, sukuriama privilegijuota „šiltnamio“ zona, kuri ir pristatoma mums kaip neva humanišku tapusio kapitalizmo vitrina, vakarietiška „gerovės valstybė“ ar „amerikietiška svajonė“.

Marksizmo-leninizmo klasikai – K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas – prieš daugiau kaip šimtą metų moksliškai išaiškino pamatinius dėsnius, ant kurių ir stovi kapitalizmo-imperializmo sistema. Privatinė gamybos priemonių nuosavybė – štai tikroji visuomenės blogybių priežastis, apie kurią nenorima, kad kalbėtume ar galvotume, nes tiktai ją išjudinus galimos esminės permainos.

Užtat graudžiai juokinga matyti, kaip aukščiau minėtuosius faktus dienos švieson traukianti tarptautinė organizacija „Oxfam“ iki šiolei svaigsta apie tariamą „nelygybės mažinimą“ arba „kovą“ su ja, visai nekeldama santvarkos klausimo. Dargi žinant, kad nemažai geros valios žmonių įsitraukia į šią gaivališką kovą su vėjo malūnais vietoje to, kad stotų prieš blogio priežastis.

Simptomiška, kad mūsuose, kur klesti skurdas, degradacija ir nelygybė, bet Marksas ir marksizmas virtę tabu, o šio mokslo keliama komunistinė visuomeninės santvarkos alternatyva prilyginama kriminalui, taip pat netrūksta „teisuolių“, kviečiančių į panašias kapitalizmo „gerinimo“ kampanijas, ypač „naujo Sąjūdžio“ ištroškusių katalikiškai nacionalistinių šarlatanų tarpe.

Bet nuo tiesos nepaspruksi. Mat viešpataujantį blogį regi, jį pripažįsta esant dauguma. Laiko klausimas, kuomet žymi dalis jos ims suvokti ir tikrąsias šio blogio priežastis ir ieškoti išeičių. Išaiškinti šias priežastis, būtent KAPITALIZMO SISTEMĄ ir išnaudojimo neišvengiamumą joje, nušviesti kelią Į KOMUNISTINĘ ALTERNATYVĄ, tai yra vienas svarbiausių mūsų, kaip marksistų, susipratusių darbo žmonių ir inteligentų, uždavinių, kurį nurodė Leninas.*

Kibirkštis

* Knygoje „Kas tie „liaudies draugai“ ir kaip jie kovoja su socialdemokratais?“ V. Leninas šį uždavinį apibrėžė taip: „duoti ištisinį mūsų tikrovės, kaip tam tikros gamybinių santykių sistemos, vaizdą, parodyti darbo žmonių išnaudojimo ir ekspropriacijos būtinumą esant šiai sistemai, parodyti išeitį iš šios santvarkos, kurią rodo ekonomikos raida“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 1. V., 1976, p. 284).