Turčiams – nemokamos patalpos, dirbantiesiems – špyga

Jau metus šeimininkaujanti S. Skvernelio vyriausybė buvo žadėjusi tvarkyti valstybinio nekilnojamojo turto valdymo klausimus. Tuo tarpu Vilniuje poroje prestižinių, tai pačiai valstybei priklausančių adresų (Gedimino pr. 2/1-28; A. Vienuolio g. 8) iki šiolei „už ačiū“ bazuojasi dvi ne mažiau prestižinės organizacijos: Lietuvos Verslo bei Pramonininkų konfederacijos. Kiek kuklesnes, bet irgi valstybės išlaikomas patalpas, gauna smulkesnioji Darbdavių konfederacija (Algirdo g. 31). Kyla klausimas: jei Skvernelio grupė ką nors ir tvarko, tai kieno gi naudai?

Atsakymas gan paprastas. Tereikia įjungti smegenis ir pažvelgti tikrovėn. Antai už verslo bei pramonės konfederacijų stovintieji buržujai dažniausiai nesidrovi aiškinti apie tariamą varguolių „tingumą“, jų troškimą būti valstybės išlaikytiniais. „Runkeliai tingi dirbti“ – įprasta landsbergisto frazė. O kągi matome?

Matome tai, kad pačių pačiausių „elitinių“ veikėjų, priklausančių bene 5% visuomenės viršūnių sudarančiai grietinėlei priklausančios organizacijos, pačios yra tikrų tikriausios valstybės išlaikytinės, nors už minėtųjų patalpų nuomą galėtų kuo laisviausiai susimokėti. Tai rodo, kad dabartinė Lietuvos valstybė – buržujų tarnaitė ir jie, nors ir žaisdami „demokratiją“, nemato reikalo šito slėpti.

Kaipgi? Imkime pavyzdžiu Graikiją – šalį su kovinga darbininkija ir jos priešaky stovinčia stipria Komunistų partija. Ten užtektų vien minėtojo fakto, kad minios žmonių išėję į gatves reikalautų atšaukti tokias privilegijas. Jos ir būtų atšauktos – vien bijant liaudies pykčio. Mūsuose, tuo tarpu, kur įprasta lenkti nugarą ir sudėjus rankas verkšlenti, kad „visi vagys, bet nieko nepadarysi“, buržujai su valdiškomis bonzomis jaučia, kad gali daryti, ką nori. Ir jie šimtąkart teisūs – nes tikrai gali. Mes jiems tai leidžiame. Jų galybė – mūsų pasyvume, baimėje ir susiskaldyme.

Bet eikime toliau: mūsų „klestinčioje“ Lietuvoje apie 30% gyventojų randasi ant ar žemiau skurdo ribos, o 68% „vidutiniu“ laikomą darbo užmokestį mato kaip savo ausis, vadinamajai vidurinei klasei ir virš jos esančiai buržuazijai, kartu paėmus, priklauso vos 10%. Neretai šeimai sunku prasimaitinti, susimokėti komunalinius mokesčius, žodžiu, pragyventi. Ką bekalbėti apie didesnes santaupas.

Maža to, „patriotinė“ Valstiečių vyriausybė rengiasi apkarpyti dar esančias, iš ES metamų trupinių renkamas socialines garantijas. 2018-ųjų sausio pradžioje įsigaliosiąs privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas didžiules minias vos išgyvenančių žmonių stačiai išmes už borto. Ką bekalbėti apie prastumtą „lankstųjį“ Darbo kodeksą, kuriame įteisintą dirbančiųjų beteisiškumą liaupsėmis sutiko pasaulinei finansų mafijai atstovaująs Tarptautinis valiutos fondas.

O kaipgi A. Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija? – argi ji, taip pat gaudama valstybines patalpas (J. Jasinskio g. 9,) nesudaro atsvaros, negina dirbančiųjų reikalų? Gi pas mus – demokratija! Taip, tikra demokratija – bet tik turčiams. Buržujams, valdžiagyviams ir nuolankiems jų šunyčiams, kokiais yra ir profsąjungų viršūnėlės. Viską parodė, be kita ko, jų „kovingumas“ (skaityk: tylėjimas) 2015-aisiais „stumti“ pradėtojo Darbo kodekso akivaizdoje. O tiesa tai tokia ryški, kad josios neneigia net „Delfiui“ rašąs žurnalistas!

Tuo tarpu jokia organizacija – profesinė, visuomeninė ar politinė – kuri realiai gintų dirbančiųjų reikalus, iš valdžios negauna nei cento. Taip ir atsiskleidžia šiandienos Lietuvos tikrovė: turčiams – nemokamos patalpos, rūmai, dvarai ir privilegijos. O darbo žmonėms? Špyga taukuota.

Kad būtų kitaip, reikėsią kovoti. Gražiuoju niekas nieko nedavė – ir neduos. Ypač buržujai. Juo greičiau tai įsisąmoninsime, juo greičiau pakilsime nuo kelių ir stosimės ant kojų, tuo bus geriau mums visiems.

Kibirkštis