Šimašiaus taikiklyje – dar du paminklai

Prieš porą metų Vilniaus miesto mero pareigas einantis liberalų lyderis, R. Šimašius, visai nesiskaitydamas nei su daugumos miestiečių, nei kultūrinio paveldo apsaugos įstaigų nuomone, nuo Žaliojo tilto pašalino jas puošusias socialistinio realizmo stiliaus skulptūras. Bet ant kranto stovintį „vamzdį“ tikriausiai pamilusiam politikieriui vien šito dar maža – dabar jis užsimojo nugriauti žymių lietuvių šviesuolių, P. Cvirkos ir S. Nėries, paminklus.

Logika gana aiški: abiejų būta „sovietinės okupacijos“ šalininkų, „kolaborantų“, todėl, girdi, tokiems asmenims dedikuotų paminklų sostinės centre neturėtų būti. Panašiai argumentuotas ir sprendimas dėl Žaliojo tilto skulptūrų – „Mokslo jaunimo“, „Taikos sargybos“, „Žemės ūkio“ bei „Pramonės ir statybos“. Girdi, turime nusikratyti „sovietiniu šleifu“.

Žemės ūkis. B. Bučo ir P. Vaivados skulptūra.

Įdomu, kad to „šleifo“ esama ir kone visos krašto infrastruktūros – kelių, vandentiekio, elektrinių ir t. t., ir mokyklų, ligoninių, ką bekalbėti apie daugumą gyvenamųjų namų. Tiesa, minėtieji paminklai aiškiai išreiškia socialistinės santvarkos ideologiją, pagerbia su ja savo gyvenimą bei kūrybą susiejusius menininkus, rašytoją ir poetę. Tai negali patikti tokiems, kaip Šimašius, Landsbergis ir Ko.

Tačiau jei dabartinė Lietuvos Respublika, kaip teigiama dar 1992-ųjų Konstitucijos preambulėje, iš tiesų siekia „atviros“ pilietinės visuomenės, tuomet vietos viešojoje erdvėje bent teoriškai turėtų užtekti visiems. Nes būtent tai – nevaržomą ideologijų bei minčių įvairovę – numato minėtasis „atvirumo“ principas. Visgi tikrovė kitokia.

Pokario miškinių, vadinamųjų „partizanų“, o tame tarpe ir eilės paprasčiausių nacistinių kolaborantų, 1941-1944 m. dalyvavusių masinėse Lietuvos gyventojų žudynėse, kultas ne tik leidžiamas, bet ir skatinamas, diegiamas „iš viršaus“. Tuo tarpu beveik visi tarybiniai paminklai nugriauti, o veikėjai, kultūriniai ar politiniai, arba maišomi su purvais, arba stačiai trinami iš istorinės atminties. Kad galima skirtinga, „kairioji“ ar „dešinioji“, tos pačios linijos interpretacija, taip sakant, kosmetinis pažiūrų skirtumas – nieko nekeičia.

P. Cvirkos paminklas

Laisvė buržuazinei ideologijai įvairiausiais jos pavidalais – liberalizmui ar konservatizmui, kosmopolitizmui ar šovinizmui – duota ir garantuota. Nes ši ideologija gina dabarties viešpačių – buržujų oligarchų – ir jų tarnų interesus. Kas kita – socialistinė ideologija ir josios reiškėjai, davę įkvėpimą ir teorinį pagrindą liaudies socialinio išsivadavimo judėjimams, kurių teigiamas indėlis į 20-ojo amžiaus Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją – tiesiog milžiniškas. Šitai – draudžiama, ką rodo ir 170-2 BK straipsnis.

Valdančiosios klasės viršūnių, kurioms ir atstovauja R. Šimašius, patologinė neapykanta P. Cvirkai ir S. Nėriai, juolab ciniškas šmeižtas, kaltinant rašytoją „plagiatu“ (kur ir kokiu – šito Šimašius nurodyti nesugebėjo) bei lyginant jį su lietuviškuoju fašistu, etninių valymų įkvėpėju K. Škirpa, neturėtų kelti didesnės nuostabos. Mat palikti objektyvų tokių asmenybių istorinį atminimą būtų perdėm nenaudinga.

Ties tuo ir atsiskleidžia darsyk tikroji mūsiškės „demokratijos“ esmė – kapitalistų diktatūra. Ne vien tiktai ekonominiu ar politiniu lygmeniu, įtvirtinant vien viršūnėms, prekybininkams ir bankininkams, spekuliantams ir fabrikantams palankius įstatymus bei politinius sprendimus. O ir kultūriniu, dargi moraliniu lygmeniu, atakuojant pačią liaudies psichiką, perdirbinėjant jos istorinę sąmonę.

S. Nėries paminklas

Parsidavėliai ir idiotai, nuo Šimašiaus ir jo sėbrų iki gimnazijų suoluose sėdinčių konservatorių „auksinio jaunimėlio“ vieningu choru šaukia, kaip neva reikia versti paminklus, galutinai išniekinti šiuos gražius miesto kampelius. Tuo tarpu reikalinga, dargi būtina viešumon iškelti ir priešingą poziciją – būtent didžiuosius P. Cvirkos ir S. Nėries nuopelnus lietuvių nacionalinei kultūrai, reikalaujant palikti ir išsaugoti jiems skirtuosius paminklus bei parodant, kad mūsuose dar yra sveiko proto ir sąžinės nepraradusių, tylėti nesutinkančių piliečių.

Kibirkštis

Taip pat skaitykite: Lietuvos istorija – klasių kovos istorija