Revoliucija buvo ir bus (Spalio revoliucijos 100-mečiui)

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

Visgi patsai gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toksai atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis