Prieš vienerius metus, 2016-ųjų
lapkričio 25-ąją, mirė
ilgametis Kubos komunistų lyderis, F. Kastro. Kaip įprasta „laisvojoje“
žiniasklaidoje, apie šį žmogų buvo kabinami makaronai, vaizduojant jį „tironu“
ir „diktatoriumi“ – mat tokia versija naudinga pasaulio galingiesiems. Bet už
ką ir dėl ko taip jo nekenčia? Ką tokio padarė šis tariamas baubas, kad
užsitraukė nesibaigiantį kapitalistų ir jų pakalikų pyktį? Apie tai – graikų publicisto,
N. Moto pasisakyme „Fidelis
Kastro ir kapitalizmo apologetai“.
FIDELIS KASTRO IR KAPITALIZMO APOLOGETAI
Praeitą lapkritį mirus F. Kastro
prasidėjo prieš istorinį Kubos revoliucijos ir socialistinės Kubos lyderį
nukreiptų puolimų lavina. Antikomunizmo kratinys – nuo ultradešiniųjų iki
kraštutinių socialdemokratų – niekas nepraleido progos šmeižti kubiečių
revoliucionieriaus, ar kabindami jam visokias etiketes (pavyzdžiui – „diktatorius“,
„prieštaringai vertinama asmenybė“ ir t. t.), arba tiražuodami seniausiai
paneigtas melagystes apie tariamus jo turtus ar asmeninį gyvenimą.
Jie visaip bandė šmeižti Fidelį... Esą
jis buvo represinį režimą įvedęs diktatorius, kad socializmas pasirodė esąs,
kaip teigė kai kurie, „chimera“, iš kurios užgimęs autoritarizmas, demokratijos
ir laisvės stygius.
Žinoma,
Fidelio šmeižikai sulaukė Kubos liaudies atsako, šimtams tūkstančių kubiečių pripildžius aikštes ir gatves
visoje šalyje, nuo Havanos iki Santjago, su ašaromis akyse ėjusių atiduoti
pagarbą revoliuciniam komunistų lyderiui.
Tačiau iškyla klausimas: kokia šio puolimo prieš Kastro priežastis ir
kodėl šmeižiant Kubą išnaudojama tiek daug rašalo?
Atsakymas paprastas. F. Kastro
šmeižikams ramybės neduoda būtent tai, ką jie smarkiausiai puola – ką simbolizuoja
Kubos revoliucija: liaudies, darbininkų klasės pajėgumas kovoti už visuomenę,
laisvą nuo kapitalistinių pančių, nuo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.
Už
bet kokio šmeižto prieš „diktatorių Kastro“ slypi desperatiškos buržuazijos ir
jos sargų pastangos užtušuoti bei iškraipyti socializmo laimėjimus Kuboje, kad
iš Kubos liaudies kovos nebūtų galima padaryti jokių realių išvadų.
Kubos revoliucijos pavyzdys rodo, kad
link socializmo žengianti liaudis, netgi pradėdama labai žemame gamybinių jėgų
išsivystymo lygyje, kiek tai liečia darbo liaudies poreikius, galiu nudirbti iš
tiesų didžius darbus.
Akivaizdu, kad Kubos revoliucijos
pasiekimai eilėje visuomeninio gyvenimo sričių erzina kapitalistinės barbarybės
apologetus. Antai erzina juos, kad Fidelio revoliucinė vyriausybė perėmė
valdymą šalies – faktinės JAV kolonijos – turėjusios labai žemą gamybinių jėgų
išsivystymo lygį – ir su neįkainojamu Tarybų Sąjungos ekonominiu indėliu
pavertė ją valstybe su itin aukštos kokybės bei visai liaudžiai prieinama
sveikatos apsauga, socialine apsauga, švietimu, kultūrine bei sporto veikla.
Kapitalizmo apologetus taip pat erzina
ir tai, kad socializmo statyba šioje mažutėje Karibų jūros saloje sugebėjo per
labai trumpą laiką kone visai išnaikinti ikirevoliucinėje Kuboje vyravusį
neraštingumą. Žinoma, tai juos erzina, nes mažoji vos 11-ą milijonų gyventojų
turinti Kuba tapo internacionalistinės paramos ir solidarumo davėja nuo Pietų
Amerikos iki Angolos prieš kapitalistinę barbarybę kovojusioms ir kovojančioms
tautoms.
Būtent dėl to, kad Kubos pavyzdys jiems
kelia nerimą, jie nusprendė balta paversti juoda, šmeiždami F. Kastro ir Kubos
revoliuciją.
Tačiau jie bando nutildyti paprasčiausią
tiesą.
Jie
tyčia nutyli, kad Kuboje visi žmonės turi
teisę į socialinę apsaugą, kol tuo tarpu kaimyninėje supervalstybėje,
kapitalistiniame JAV „rojuje“ ištisos dešimtys milijonų gyventojų neturi jokių
socialinių garantijų.
Jie
tyčia nutyli, kad Kuboje nėra nei vieno
benamio vyro ar moters, kol tuo tarpu didieji Europos Sąjungos ir Jungtinių
Valstijų miestai ilgainiui virsta ištisomis benamių „stovyklomis“.
Jie
tyčia nutyli, kad Kubos sveikatos apsaugos
sistema, būdama nemokama ir prieinama visiems gyventojams, buvo UNESCO
pripažinta „pavyzdine“ visam pasauliui. Kaip matome, priešingai kapitalistiniam
pasauliui, kuriame sveikatos apsauga virtusi preke ir spekuliacijos objektu,
mažojoje Kuboje ji lieka visuotine gėrybe.
Jie
tyčia nutyli, kad Fidelio Kubai pavyko
sumažinti vaikų mirtingumą nuo 42% iki 4%, jai esant vienintele Lotynų Amerikos
šalimi, kurioje vaikai nepatiria maisto nepritekliaus.
Jie
tyčia nutyli, kad Kuboje neraštingumas
vienas mažiausių pasaulyje, 13% metinio biudžeto skiriant švietimo sistemos
tobulinimui; tai – skaičius, dvigubai ir netgi trigubai lenkiantis atitinkamus
valstybinius biudžetus JAV ir ES šalyse.
Visa tai nutylintys Fidelio šmeižikai ir
visokiausio plauko antikomunistai turi pakankamai įžūlumo kalbėti apie „demokratijos
stygių“ Kuboje. Aišku, mes puikiai
žinome, kokia „demokratija“ ir kokia „laisve“ rūpinasi kapitalizmo apologetai.
Tai yra „laisvė“ išnaudojimo, „laisvė“
mažumai išnaudoti daugumos darbą, „laisvė“ pašėlusiose kapitalistinio pelno ir
konkurencijos lenktynėse, trypiančiose daugumos žmonių gyvenimus, teises ir
reikmes. Tai yra „laisvė“, įtvirtinanti kapitalistinę gamybos priemonių
nuosavybę, kuri laikoma „šventa“, kurią visais įmanomais būdais ir gina
buržuazinės valstybės. Tai ta pati „laisvė“, kuri veda prie kovos dėl rinkų ir
teritorijų pasidalijimo, kuri sukuria karinius konfliktus ir imperialistines
intervencijas. Tokia yra „laisvė“ ir „demokratija“, sustojanti priešais
pramonių ir korporacijų įėjimą.
Iš tiesų, Fidelio socialistinėje Kuboje,
kaip ir kitose 20-ojo amžiaus socialistinėse šalyse, tokia „laisvė“ buvo
sutrypta – nes tai yra prielaida turtus sukuriantiems darbo žmonėms perimti
valdžią į savo rankas ir išsivaduoti nuo išnaudojimo pančių.
Tad viena yra aišku: kad vos už kelių kilometrų į pietus nuo
imperialistinės supervalstybės, išgyvenusi 55-erius metus trunkančią
genocidinę, nusikalstamą blokadą, mažoji socialistinės Kubos sala sugebėjo ne
tik išdidžiai išstovėti ant kojų, bet ir daryti pažangą, pasiekdama didžiulius
laimėjimus visų darbo žmonių reikmėms. Tai yra iškovojimai, kurie kapitalizme
tiesiog neįsivaizduojami.
Kapitalizmo
apologetai niekada neatleis Komendantei Fideliui Kastro ir Kubai už tai, kad šie nenusilenkė, nežengė atgal net tuomet,
kai 1990-aisiais TSRS ir rytų Europos socialistinėse šalyse prasidėjo
dramatiškai pasaulinę jėgų pusiausvyrą pakeitę kontrrevoliuciniai perversmai.
Nepaisant
įvairiausių kapitalistinės sistemos apologetų, F. Kastro ir Kubos
revoliucionierius išteisino pati istorija.
Istorinis
Komendantės Fidelio palikimas, liaudies sugebėjimas išsikovoti laisvę nuo išnaudotojiškos
sistemos grandinių kelia ir visada kels nerimą buržuazinės ideologijos sargams.
Iš tiesų būdamas revoliucionieriumi ne
tik žodžiais, o darbais, Fidelis greta savo bendražygių ir greta Kubos liaudies
įrodė, kad vienintelė tikroji
supergalybė – tai žmonės, kurie priešinasi, kurie kovoja prieš kapitalistinę
barbarybę, kurie tiesia kelią socialistinei perspektyvai, visuomenei be žmogaus
išnaudojimo kito žmogaus.
Šaltinis: In
Defence of Communism
Vertė: Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą