Jonas Ragauskas. Ar gyveno Kristus?

Kristaus istoriškumo klausimas tebediskutuojamas ir šiuo metu. O jei taip, tai šio straipsnio autorius, žinoma, nepretenduoja į problemos arbitrus – nori tik nušviesti esamą dalykų padėtį. 

Pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kad nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų Jėzaus Kristaus istoriškumą. Jei būtų nors vienas toks dokumentas, tai neegzistuotų Kristaus istoriškumo problema – būtų aišku, kad Kristus tikrai gyveno, kaip, sakysim, aišku, kad gyveno Julius Cezaris, Neronas, Aristotelis, Sokratas ir kiti asmenys.

Bet ir ta aplinkybė, kad neturime tokio dokumento, nėra pakankamas pagrindas neigti Kristaus istoriškumui. Teisingai pastebi I. Kriveliovas: „Klausimas, ar gyveno Kristus, neturi lemiamos reikšmės. Žmogus, vardu Jėzus, pravarde Kristus, galėjo egzistuoti senovės Palestinoje, sakyti tas kalbas, kurios pateikiamos evangelijose, galėjo sukelti liaudies bruzdėjimą, galėjo būti paskui suimtas ir nubaustas mirtimi. Čia nieko nėra neįtikimo. Įvairiais laikais gyveno įvairių žmonių, galėjo kada nors gyventi ir Jėzus Kristus“. (I. A. Kriveliov, Evangelskije skazanija i ich smysl, izd. „Sovetskaja Rosija“, 1959, str. 33).

Beje, niekas, turbūt, Kristaus istoriškumo ir neneigia, remdamasis vien tik atitinkamų istorinių dokumentų nebuvimu: Kristaus mitiškumo šalininkai nurodo daug aplinkybių, kurios, jų nuomone, sudarančios pakankamą pagrindą išvadai, kad Kristus niekad negyveno žemėje.

Tai, būtent, visų pirma tas faktas, kad apie Kristų, kaip istorinį asmenį, kalba tik evangelijos, kurios parašytos apie pusę antrojo m. e. amžiaus, atseit, praėjus maždaug šimtui metų po aprašomojo Kristaus mirties. Seniausioje, tai yra, anksčiausiai pasirodžiusioje Naujojo testamento knygoje – Jono Apreiškime (Apokalipsyje) – apie Kristų kalbama kaip apie nežemišką būtybę, kurios pasirodymo žemėje dar tik laukiama.

Jokie kiti rašytojai ir istorikai, gyvenę tuo pačiu metu ar kiek vėliau po evangelinio Kristaus, savo raštuose nemini Kristaus, kaip neabejotinai gyvenusio asmens. Žydų istoriko Juozapo Flavijaus veikale „Žydų senovė“ tekstas apie Jėzų laikomas neabejotinu intarpu, atsiradusiu III amžiaus pabaigoje. Taip pat Svetonijaus, Tacito bei kitų autorių raštuose minimi krikščionys ir Kristus liudija tik tai, kad tuo metu jau buvo krikščionių, garbinusių Kristų kaip dievą, bet kad Kristus būtų gyvenęs Palestinoje, skelbęs savo mokymą ir daręs tokius stebuklus, kuriuos jam priskiria evangelija,– jokiu būdu neįrodo.

Yra dar daug kitų aplinkybių, kalbančių už tai, kad Kristus – legendinė asmenybė. Tačiau reikia pripažinti, kad net visos jos kartu paimtos vis dėlto nenuneigia tos prielaidos, kad Jėzus Kristus galėjo egzistuoti. Todėl tiek praeityje, tiek ir šiuo metu buvo ir yra ne tiktai Kristaus mitiškumo, bet ir jo istoriškumo šalininkų. Pastarųjų tarpe buvo daugelis žinomų asmenų praeityje su Renanu priešakyje. Mūsų laikais minėtini, pavyzdžiui, knygos „Krikščionybės kilmė“ autorius A. Robertsonas, M. Kublanovas (žr. jo knygą „Jisus Christos – bog, čelovek, mif?“, M., 1964), žinomas tarybinis ateistas – istorikas A. Každanas, kuris anksčiau pats buvo Kristaus mitiškumo versijos šalininkas, bet pastaruoju metu pasisako už Kristaus istoriškumą.

Šios nuomonės atstovai irgi pateikia savo samprotavimų, kurie, nors taip pat neįrodo visu šimtu procentų Kristaus istoriškumo, bet. užtat įtikinamai kritikuoja Kristaus mitiškumo teorijos šalininkų samprotavimus ir sudaro rimtą atsvarą jo argumentacijai. Antai jie nurodo, kad vienas svarbiausių Kristaus istoriškumo priešininkų argumentų, – teorija, kad krikščionybė atsiradusi visai ne Palestinoje, bet už jos ribų, – yra pagrįsta grynu nesusipratimu: klaidingu vienos F. Engelso frazės vertimu į rusų kalbą. Pasak vertėjo, krikščionybė pirmiausia pasirodžiusi Mažojoje Azijoje, tuo tarpu Engelsas kalbėjo tiktai apie tuos krikščionybės bruožus, kuriais ji pasižymėjo Mažojoje Azijoje. Priešingai, kitu atveju, Engelsas kaip tik kalba apie tai, kad krikščionybė atsiradusi Palestinoje. (Šį klausimą nagrinėja A. Každanas knygoje „Proischoždenije christianstva i ego suščnost“, M., 1962, p. 46.)

Ta aplinkybė, kad Kristaus amžininkai savo raštuose jo nemini, dar neįrodo Kristaus mitiškumo. Jie nemini ne tiktai Kristaus, bet ir krikščionių, nors vargu ar galima teigti, kad pirmame m. e. amžiuje krikščionių dar nebuvo.

Mitologinės versijos šalininkai nurodo dar tą reikšmingą faktą, kad patys žydai pirmaisiais krikščionybės amžiais nieko nežinoję apie Jėzų Kristų. Štai krikščionių apologeto Justino II amžiaus viduryje parašytame „Pašnekesyje su žydu Tritonu“ šis sako: „Jūs patys prasimanote Kristų... Jeigu jis ir gimė ir kur nors egzistuoja, tai vis dėlto yra niekam nežinomas“.

Tai, rodos, gana stiprus argumentas: Justino pašnekovas, pabėgęs iš Palestinos, numalšinus Bar-Kochbos sukilimą, nieko nežino apie Kristų! Bet visa bėda, kad Kristaus istoriškumo priešininkai Tritono frazę tendencingai nutraukia sau tinkamoje vietoje. Štai ką toliau Tritonas sako: „Jis ir patsai savęs nežino ir neturi jokios galios, kol neateis Elijas, jo nepateps ir nepaskelbs visiems.“ Vadinasi, Tritonas visai neneigia Jėzaus egzistavimo – jis tik sako, kad Jėzus nėra tikrasis Kristus, dievo pateptasis mesijas, nes tikrojo Kristaus pasirodymą turįs paskelbti pranašas Elijas. Toliau tas pats Tritonas sako, kad „tas jūsų vadinamasis Kristus... buvo nukryžiuotas“ ir „kadangi Elijas dar neatėjo, tai aš jo nepripažįstu Kristumi“.

Smulkiai išdėstyti visus abiejų krypčių šalininkų samprotavimus nėra šio straipsnio uždavinys. Taip pat šiuo metu neįmanoma pasakyti, kuri iš šių dviejų versijų yra teisinga. Palikdami tai spręsti mokslininkams ir laikui, mes turime žinoti, kad ateizmo reikalui Kristaus istoriškumas visiškai nesvarbus. Gyveno Kristus ar negyveno – krikščionybė vis tiek egzistuoja. Kategoriškas Kristaus istoriškumo neigimas laukiamo efekto neduoda. Jeigu visos Kristaus mitiškumo šalininkų kruopščiai surankiotos aplinkybės vis dėlto nepaneigia Kristaus egzistavimo galimybės, tai juo labiau ši abejotina argumentacija neveikia tikinčiųjų krikščionių. Greičiau priešingai: sudaro jiems įspūdį, jog ateistai „bijo Kristaus“, todėl stengiasi trūks plyš įsikalbėti, kad jo nebuvo.

O bijoti Kristaus istoriškumo nėra ko. Nejaugi, jei Kristus būtų gyvenęs, krikščionybė nuo to pasidarytų teisingesne religija už kitas? Juk dėl to, kad Mahometas ir Liuteris buvo istoriniai asmenys, islamas ir protestantizmas nieko nelaimi prieš kitas religijas.

Reikalo esmė ne Kristaus istoriškume, bet jo tariamoje dievystėje. Svarbu suprasti, kad Kristus, jeigu jis ir gyveno, buvo žmogus, kaip ir visi kiti, ir daugiau nieko. Tačiau daryti iš jo dievą yra toks pat naivumas, kaip faraonų dievinimas senovės Egipte, tikėjimas į Alacho pranašą Mahometą, Budos garbinimas ir apskritai tikėjimas į dievus bei dvasias. Evangelijos, kuriomis remiamas Kristaus dieviškumas,– vienas iš daugelio senovės rašto paminklų, literatūrinių kūrinių. Jose aprašytame Jėzaus mokyme nestinga prieštaravimų ir nesąmonių, paties Jėzaus žmogiškų silpnybių, elgesio nenuoseklumų, klaidų ir apsirikimų.

Žiūrint į Jėzų kaip į žmogų, jis yra pilnai suprantamas, neretai netgi taurus asmuo. Tačiau laikant jį dievu ir jo kalboms bei veiklai taikant dievišką matą, jis tampa visiškai nebesuprantama, keista, kartais naivia, juokinga, kartais net pasipiktinimą keliančia būtybe.

O juk krikščionybė savo doktriną grindžia kaip tik ta aplinkybe, kad Kristus buvęs dievo sūnus, vienas iš dieviškosios trejybės asmenų! Geriausiu atveju jis galėjo būti tik vienas iš daugelio praeities laikų svajotojų-utopistų, kuris, pasinaudodamas žydų liaudies mesijaniniais lūkesčiais, norėjo sukurti žemėje fantastinę „dievo karalystę“, bet patyrė visai suprantamą ir neišvengiamą fiasko.

1966 m.

Šaltinis: J. Ragauskas. Žmogus ieško tiesos. V., 1972, p. 235-239.