Tiesa apie Molotovo-Ribentropo paktą ir imperialistų propagandą

Molotovo-Ribentropo paktas – nuvalkiota tema Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių istoriografijoje, kuriant ir įtvirtinant „sovietinės blogio imperijos“ mitą. Tai viena tų temų, kuria atvira diskusija mūsuose draudžiama ir net teisiškai persekiojama. Todėl sutikdami šio istorinio pakto metines (rugpjūčio 23 d.), savo skaitytojams istorinės pažinties tikslais pateikiame graikų marksisto, N. Moto, parašyto straipsnio apie Molotovo-Ribentropo paktą, vertimą į lietuvių kalbą. Jame nušviečiami tikriejo to meto faktai, paneigiami antitarybiniai mitai. Rasite ir 2010 m. išėjusios knygelės, „Molotovo-Ribentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ skaitmeninę kopiją.

 

TIESA APIE MOLOTOVO-RIBENTROPO PAKTĄ IR IMPERIALISTŲ PROPAGANDĄ

„Jei matysime, kad Vokietija laimi, padėsime Rusijai, o jei matysime, kad laimi Rusija, padėsime Vokietijai – tuo būdu išžudysime kiek galima daugiau...“ – Heris Trumanas, 1941

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buržuazinė istoriografija stengėsi iškraipyti įvairius įvykius, kad apšmeižtų socializmą ir TSRS. Vienas tokių atvejų, tapęs kone „vėliava“ imperializmo apologetams bei kitiems antikomunistams – 1939 m. pasirašytas vadinamasis „Molotovo-Ribentropo paktas“*. Savo nemoksliškame, neistoriškame bandyme sulyginti komunizmą su nacizmu, buržuazinė propaganda pristato Molotovo-Ribentropo paktą kaip ekspansionistinės TSRS ir hitlerinės Vokietijos politikos priemonę. Istorinių faktų iškraipymų, melagysčių ir neišsakytų tiesų krūva imperialistai su savo bendrininkais siekia apšmeižti milžinišką Tarybų Sąjungos vaidmenį antifašistinėje Antrojo pasaulinio karo kovoje.

Tačiau tiesa visai kita, nei mums pristatoma buržuazinės istoriografijos. Čia pažvelgsime į aplinkybes ir įvykius, privedusius prie Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutarties, pamėgindami paneigti antikomunistinę propagandą šiuo klausimu.

Turėdama JAV ir Europos monopolijų finansinį bei techninį palaikymą, hitlerinė Vokietija 1930-ųjų viduryje ėmė stiprinti savo karines pajėgas. 1936 m. nacistai ėmėsi Reinlando militarizavimo, padėjo Musoliniui užimti Abisiniją (Etiopiją), tuo pačiu suvaidindami esminį vaidmenį Ispanijai primetant fašistinę Franko diktatūrą. Nacistinės Vokietijos sustiprėjimas ir fašizmo plėtros į Europą pradžia įvyko tai toleruojant galingosioms „demokratinėms“ imperialistinėms valstybėms: Britanijai, Prancūzijai ir JAV.

Po to, kai 1938 m. kovo mėn. Austrija buvo prijungta prie nacistinės Vokietijos, Sąjungininkai (Britanija, Prancūzija) palaikė Miuncheno susitarimą (1938 m. rugsėjo 30 d.). Imperializmo apologetai dažniausiai bando nuvertinti šio susitarimo tarp Britanijos, Prancūzijos, Musolinio Italijos ir Hitlerio Vokietijos reikšmę. Tačiau Miuncheno susitarimo – pataikavimo nacistams akto – pasekmės buvo žymios. Su tuomet buvusių Britanijos ir Prancūzijos premjerų, Nevilio Čemberleno ir Eduardo Daladjė parašais, nacistai aneksavo Čekoslovakiją ir suintensyvino savo ekspansionistinę agresiją rytų Europos link.

Už kelių mėnesių, 1939 m. balandžio 7 d., fašistinis Italijos režimas užpuolė ir užgrobė Albaniją. 1939 m. kovo 31 d. Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės garantavo saugumą Lenkijai nacistų puolimo atveju. Tiek Londonas, tiek Paryžius pasirašė savitarpio pagalbos sutartis su Lenkija. Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užuolus Lenkiją, Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Hitleriui, bet nesiėmė karinių veiksmų iki sekančių metų! Tuo tarpu Jungtinės Valstijos paskelbė neutralitetą.

Iki nacistų kariuomenės invazijos į Lenkiją, Varšuvos vyriausybė bandė su Hitleriu derėtis dėl galimo bendro puolimo prieš Tarybų Sąjungą. Derybos nepavyko – vietoje to Lenkijos buržuazija nusprendė pasirašyti gynybos susitarimus su Britanija ir Prancūzija. Esminga yra tai, kad Lenkija atsisakė Tarybų Sąjungos pasiūlytą savitarpio pagalbos (prieš nacistus) sutartį.

Imperialistų propaganda stengiasi užtušuoti Britanijos ir Prancūzijos pataikūnišką laikyseną nacistų atžvilgiu ir slepia JAV „neutraliteto“ priežastis. Būdingi JAV senatoriaus Roberto A. Tafto žodžiai: „Komunizmo laimėjimas Jungtinėms Valstijoms būtų žymiai pavojingesnis už fašizmo laimėjimą“ (CBS, 1941 m. birželio 25 d.). Anot istoriko Džono Snelio, Vakarų valstybės Trečiąjį Reichą laikė „barjeru“ prieš Tarybų Sąjungą vidurio Europoje. Strateginis „demokratinių“ imperialistinių valstybių tikslas buvo nukreipti Hitlerį prieš Tarybų Sąjungą; trumpai tariant, panaudoti nacistus kaip ginklą prieš socializmo statybą TSRS. Tai buvo pirminis vadinamųjų „Sąjungininkų“ tikslas.

Ties čia privalome atminti, kad dar iki karo, Hitlerio režimui kuriantis galingą kariuomenę, Tarybų Sąjunga ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad prieitų gynybinių susitarimų su kapitalistinėmis Europos valstybėmis. Nepaisant Tarybų Sąjungos siūlymų rengti bendrą frontą prieš nacistus, vakarų Europos „Sąjungininkai“ šito atsisakė. Pavyzdžiui, iki 1938 m. Miuncheno susitarimo, Hitleriui aneksavus Austriją, Tarybų Sąjunga pasiūlė surengti Tarptautinę konferenciją (1938 m. kovą) dėl konfrontacijos su nacistų agresija.

1939 m. liepos 23 d. Tarybų Sąjunga Britanijai ir Prancūzijai pasiūlė pradėti derybas dėl bendro gynybinio plano Vokietijos puolimo atveju sudarymo. Tačiau Britanijos vyriausybė sau kėlė kitokius prioritetus: su Hitlerio atstovais Londone slapta derėtis dėl nepuolimo sutarties. Iš tiesų, kol Tarybų Sąjunga kapitalistinėms valstybėms siūlė antifašistinį frontą, Britanijos valdžia slapta derėjosi su nacistais dėl „įtakos sferų“ Europoje!

Buržuazinė istoriografija tyčia slepia faktą, kad Tarybų Sąjunga buvo vienintelė valstybė, kuri nevedė agresyvios ekspansionistinės politikos. Abi priešingos tarptautinio imperializmo pusės (tiek „demokratiniai“ kapitalistiniai Sąjungininkai, tiek nacistų-fašistų Ašis) siekė Tarybų Sąjungos sunaikinimo. Tikrasis abiejų pusių priešas buvo socializmo statyba TSRS – už tat jos nesidrovėjo naudotis viena kita prieš Maskvą.

Laikinoji nepuolimo sutartis tarp Tarybų Sąjungos ir Vokietijos buvo pasirašyta po gausių TSRS bandymų susitarti su Britanija ir Prancūzija. Tad, patirdama pastovų augusios nacistų kariuomenės pavojų ir, ruošdamasi išplėstam karui, Tarybų valstybė buvo priversta pasirašyti nepuolimo sutartį su Berlynu. Tai, ką buržuaziniai istorikai ir imperializmo apologetai vadina „Hitlerio ir Stalino sąjunga“, iš tiesų tebuvo diplomatinis Tarybų Sąjungos manevras, siekiant laimėti laiko ir veiksmingai pasirengti karui. Netgi buržuaziniai istorikai pripažįsta, kad Tarybų Sąjungos politika buvo visiškai realistiška, atsižvelgiant į buvusį Vokietijos puolimo pavojų (F. Dulles, The road to Tehran, New York, 1944, p. 203-207).

Anot imperialistų propagandos, Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis privedė prie tarybinės dalies Lenkijos ir Pabaltijo šalių – Estijos, Lietuvos ir Latvijos – „užgrobimo“. Tokie argumentai dėl tariamos „sovietų okupacijos“ po kontrrevoliucijos TSRS paskatino eilės fašistinių bei neonacistinių grupuočių pastarosiose šalyse iškilimą. Tačiau tiesa visai kitokia. Lenkija 1918 m. aktyviai dalyvavo jungtiniame imperialistų puolime prieš naujai susikūrusią Tarybų valstybę. Su Brest Litovsko sutartimi (1918 m. kovo mėn.) bolševikų vadovybė carinės Rusijos teritorijas perdavė Lenkijai. Lenkijos vyriausybė kontroliavo ir eilę Pabaltijo regiono vietovių, antai vakarų Baltarusiją, vakarų Ukrainą ir dalį Lietuvos). Po nacistų invazijos į Lenkiją 1939 m., Raudonoji armija pajudėjo link TSRS-Lenkijos pasienio ir išlaisvino aukščiau minėtąsias teritorijas.

Buržuazinė-imperialistinė propaganda kalbėdama apie „sovietinę okupaciją“ mėgina klastoti istoriją – priešingai, Tarybinė kariuomenė buvo toji, kuri išvadavo Baltijos šalis ir rytų Europą nuo nacistų. Molotovo-Ribentropo paktas nereiškė jokio Lenkijos „padalijimo“. Tuo tarpu 1938 m. Miuncheno susitarimas tarp Britanijos, Prancūzijos ir Ašies (Vokietijos bei Italijos) privedė prie Čekoslovakijos dalybų ir Hitlerio kariuomenės įvykdyto šalies užgrobimo.

Išvados

Imperialistų propaganda dėl Molotovo-Ribentropo pakto sudaro vieną iš daugelio atvejų grubaus antikomunistinio melo. Per buržuazinę istoriografiją imperializmas stengiasi sulyginti komunizmą su fašizmu, apšmeižti socializmą ir Tarybų Sąjungą. Kad šitai pasiektų, imperializmo apologetai klastoja istoriją ir kuria bjauriausius šmeižtus prieš Tarybų Sąjungą bei socialistines valstybes; nuo „Maskvos teismų“ ir „gulagų“ iki tariamosios „Stalino-Hitlerio sąjungos“ ir „Sovietų invazijos“ į Afganistaną. Imperialistai nori nuslėpti tai, kad fašizmas – tik dar viena buržuazinės valdžios forma – tiesa yra ta, kaip sakė B. Brechtas, jog fašizmas yra „pati nuogiausia, begėdiška, engėjiška ir apgaulinga kapitalizmo forma“.

* TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis pavadinta dvejų Užsienio reikalų ministrų, tarybinio diplomato, V. M. Molotovo (1891-1986) ir nacistų ministro, J. fon Ribentropo (1893-1946), vardu.

Šaltinis: In Defence of Communism

Dėmesio! 2009 m., minint Molotovo-Ribentropo pakto 70-ąsias metines, Vilniuje įvykusi tarptautinė konferencija „Molotovo-Ribentropo paktasXX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“, skirta kovai su mūsuose plačiai paplitusiu ir giliai įsišaknijusiu istorinių faktų klastojimu. Šios konferencijos medžiaga 2010 m. išėjo kaip atskira knyga, kurios skaitmeninę kopiją Jums pateikia „Marksisto bibliotekos“ kolektyvas (atsisiųsti).