Savitas V. Majakovskio stilius formavosi
pačių sudėtingiausių ir dramatiškiausių XX a. meno ieškojimų sankryžoje. V.
Majakovskis ant savo pečių atlaikė nelengvą tikrojo novatoriškumo naštą. Savo
lyrizmą jis išplėtojo iki lyrinio epo, reformavo eilėdarą, Jam vienodai pakluso
tragiškas groteskas ir linksma bufonada, odė ir drama, maršas ir misterija.
Didžiųjų meistrų – rusų kultūros švyturių sukurtą ir išpuoselėtą poeziją jis
privertė prašnekti naujųjų laiką kalba ir tarp „didžiųjų tragikų ir monumentalistų,
kuriuos išugdė revoliucijų bei pasaulinių karų epocha“[1],
užėmė vieną iš pirmųjų vietų.
V. Majakovskis gimė 1893 m. liepos 19 d.
Kutaisio gubernijos Bagdadžio kaime, girininko šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš
nusigyvenusių dvarininkų, motina – iš kariškio šeimos. Busimojo poeto žaidimų
draugai buvo gruzinų vaikai, kurių kalbą jis išmoko labai greit.
Internacionalizmas jam buvo įgimtas. Kažkur už kalnų, šiaurėje, plytėjo Rusija –
„traukė ten neapsakomai“[2].
Vaikystė baigėsi įstojus į Kutaisio gimnaziją. Vyresniosios seserys Liudmila ir
Olga bendravo su revoliuciniu jaunimu, parsiveždavo draudžiamos literatūros.
Trylikos metų berniukas atrodė kur kas vyresnis. Kaip pasakoja motina savo
atsiminimuose, „buvo labai apsiskaitęs, rimtas ir puikiai galėjo bendrauti su
labiausiai išprususiais vyresniųjų klasių moksleiviais bei studentais“[3].
1906 m. netiketai mirė tėvas. Nelaimės priblokšta šeima persikelia j Maskvą. 1908
m. V. Majakovskis įstoja į Stroganovo pramoninės dailės mokyklą, o 1911 m. – į
Tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Nuo 1909 m. ima bandyti jėgas
poezijoje. Tačiau tyra paauglio širdis jau buvo paveikta didžiosios pavergtą
žmonių išvadavimo idėjos. Penkiolikos metų V. Majakovskis tampa RSDDP(b) nariu,
vykdo pavojingas užduotis. Triskart buvo suimtas, apie metus išsėdėjo Butyrkų
kalėjime Maskvoje. Nuo ištrėmimo į tolimą Turuchanską jį išgelbėjo tik
nepilnametystė.
Vis dėlto poeto, menininko pašaukimas
kreipia jaunuolį savo keliu. Pažintis su D. Burliuku atveda jį į pačią
kairiausią iš visą XX a. pradžios modernistinių grupuočių – pas futuristus.
Futurizmas patraukė V. Majakovskį maištingumu ir naujumu. „Tiktai mes esame
mūsų laiko veidas. Laiko ragas trimituoja per mus žodžio menu. Praeitis
ankšta...“[4] –
skelbė rusų futuristų manifestas. Greta jaunojo V. Majakovskio – poetai V.
Chlebnikovas, V. Kamenskis, A. Kručionychas, B. Lifšicas, dailininkas D. Burliukas,
poetas egofuturistas I. Severianinas.
Geltona palaidinė, cilindras, medinis
šaukštas palaidinės atlape, triukšmingi vakarai poetų kavinėje – tai vis įžūlūs
akibrokštai, „antausis visuomenės skoniui“[5]: „Šekit!“
„Futurizmas mums, jauniems poetams – tai raudonas toreadoro apsiaustas“[6],–
aiškino pats V. Majakovskis. Gražus, talentingas, veržlus, jis lengvai galėjo
tapti dar vienu modernistinės bohemos „antžmogiu“. Ir kartu negalėjo.
Ankstyvojo V. Majakovskio romantinis individualizmas, jo originali ir tragiška
lyrika persunkti demokratizmo. Pro ekscentriką ir bravadą prasismelkia nuoširdi
užuojauta kenčiančiam žmogui. Menininko siela įskaudinta gyvenimo neteisybių ir
bjauraties. Šiuo atžvilgiu jis artimesnis M. Gorkiui negu modernistams. 1915 m.
V. Majakovskis skaito „Didžiajam Maksimui“ poemą „Debesis su kelnėm“, rašytojas
sujaudintas – „apverkė man visą liemenę... Aš truputį net ėmiau didžiuotis...“[7]
Kitas epizodas: vasarvietėje, įsijautęs, kliūdamas už pušų, atmintinai
deklamuoja visą A. Puškino „Varinį raitelį“. „Tai kipšas! – meiliai sako M.
Gorkis.– Koks jis futuristas! Anie – buožgalviai (...). O šio temperamentas
kaip pranašo Izaijaus. Ir stilius panašus. „Klausyk, dangau! Girdėki, žeme!
Byloja viešpats jums!“ Kuo ne Majakovskis“[8].
...1913 metai. Peterburgo lunaparkas.
Buvusio V. Komisarževskajos teatro patalpose vyksta pirmas tragedijos „Vladimiras
Majakovskis“ spektaklis, pagrindinį vaidmenį vaidina autorius. Dekoracijos –
juodas kartonas, pripieštas Miesto simbolių. Po sceną vaikšto groteskiškos
kaukės – personažai: „žmogus be akies ir be kojos“, „žmogus ištįsusiu veidu“, „senis
su juodomis sudžiūvusiomis katėmis“. { tribūną užkopė pats V. Majakovskis, be
grimo. Kaip prisimena K. Čiukovskis, „laukėme didžiulio skandalo, atėjome
baisėtis, piktintis, mojuoti kumščiais, švilpti, o išgirdome ilgesingą lyrišką
balsą, kuris nepaprastai nuoširdžiai skundėsi gyvenimo žiaurumu ir
beprasmiškumu... Su-pratome, kad Rusijoje atsirado stiprus, didžiulės lyrinės
galios poetas“[9].
Romantikas, ne nusigręžęs nuo žmonių, o
gyvenąs, anot M. Gorkio, „žmonėse“. Anot tėvo – „tuščių dvarų paveldėtojas“.
Tačiau, kaip poetas, jis paveldėjo turtingą nacionalinę kultūrą, jos humanizmą,
pagarbą žmogui ir užuojautą liaudžiai, veržimąsi prie kilnių idealų. Netgi
pasaulėjautos kosmiškumas, tiesioginis kreipimasis į pasaulį („Klausykite!“) –
į dangų, visatą, žemę, žmones – bendras XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusų
literatūros bruožas. Tačiau ankstyvojo V. Majakovskio meninis pasaulis –
antropocentriškas. Jo idealas – ne „kita būtis“, ne dangus kaip priešybė žemei,
ne gamta kaip priešybė kultūrai. Poetas teigia svarbiausią humanistinio meno
idėją – žemiškosios būties, kaip absoliučios vertybės, idėją. Jo lyrinis „aš“
ieško sau atitikmenų žemės begalybėje, tačiau atsiduria sugriautos harmonijos,
sutrypto teisingumo pasaulyje, kur visa, kas gyva, baigia suėsti buržuazinis „auksažnyplis
mikrobas“. Jaunojo poeto kūryba – N. Nekrasovo ir F. Dostojevskio, V. Briusovo,
A. Bloko ir V. Vitmeno urbanizmo tęsėja. Miestas V. Majakovskio eilėraščiuose
bei poemose įgauna absurdišką ir ekscentrišką pavidalą. Panašiai kaip ir A.
Blokas, jis sukuria „baisųjį pasaulį“ (Bloko eilėraščių rinkinio pavadinimas),
kur poetas – miesto „ašara“, riedanti „neskustu gatvių skruostu“, „rėksnialūpis
Zaratustra“ „neįmanomos aistros“ kupina širdim. Visas miesto peizažas, visi
gyvi ir negyvi daiktai tampa socialinės tragedijos atspindžiu – pasaulis
sudarkytas: nuplikę katedrų kupolai, pikti stogai, „niūrus lietus“. Čia sunku
išsaugoti savo žmogiškąjį pavidalą (eil. „Štai taip aš pavirtau šuniu“). Čia
nėra kam atverti sielos (eil. „Smuikelė ir truputis nervų“). Poetas kreipiasi į
dangų, kur viešpatauja Saulė, smeigdamas į „dangaus minkštimą“ tūžmingų žodžių
durklą: „Saule... nors tu pagailėk, nekankinki“ (eil. „Keletas žodžių apie save
patį“). Tačiau ankstyvojo V. Majakovskio visatoje saulė priešiška žmonėms. Ji –
„padangių valdovė“ – negailestingai svilina suniokotą žemę, ir išdegintame
danguje poetui nėra nei paslapties, nei dievybės. Pasaulis vientisas. Ir jis
turi būti sužmogintas.
Lyrinio herojaus ir buržuazinės tikrovės
konfliktas nulėmė visų V. Majakovskio ikirevoliucinio laikotarpio poemų
struktūrą. „Debesis su kelnėm“ (1914–1915), „Fleita-nugarkaulis“ (1915), „Karas
ir taika“ (1915–1916), „Žmogus“ (1916–1917) – tai vis naūjos meninės
evoliucijos pakopos. Ypatinga socialinio protesto jėga išsiskiria poema „Debesis
su kelnėm“, iš pradžių autoriaus pavadinta „Tryliktasis apaštalas“. Tai
tetraptichas, pasak paties poeto, „keturių dalių keturi šauksmai“: „Šalin jūsų meilę“, „Šalin jūsų meną“, „Šalin jūsų
santvarką“, „Šalin jūsų religiją“. Poemos lyrinis herojus įkūnija ne tik
sielvartą dėl apviltos, buržuazinių santykių antihumanizmo sudarkytos meilės („...jūs
– Džokonda, / kurią reikia pagrobt. // Ir pagrobė.“). Jo atrama tampa „gatvė“,
demokratinės žmonių masės, pasirengusios revoliuciniam sukilimui. Šitaip
asmeninė tragedija susilieja su kitų žmonių kančiomis. Ir poetas, pranašas,
apaštalas, skelbiantis naują mokymą apie Ateities gyvenimą ir Žmogų, atiduoda
jiems kaip vėliavą savo kruviną širdį. „Išganytojas“ šioje poemoje ne naujas
dievas, o pats Laikas: „...žengia šešioliktieji metai / su revoliucijų vainiku
dygiu“. Kaip tik jie tampa „alkanų ordų“ vadu. Galima teigti, kad V.
Majakovskio poezijoje jau iš pat pradžių glūdėjo istorizmo prielaidos.
Romantinį pilnatvės idealą čia įkūnija ne metafiziniai simboliai, o Ateities
vaizdas: „Ateinantys žmonės! / Kas jūs? / Štai – aš, apspardytas,/ skelbiantis
sielvarto godą“ (eil. „Viskam“, 1916). Vėliau B. Pasternakas apie šį savo
bendraamžį pasakys: „Jam laiko naujumas buvo (...) kraujyje. Jis visas buvo
keistas epochos keistumais, pusiau neįgyvendintais. Jis nuo vaikystės buvo
išlepintas ateities“.[10]
11 Laikas kaip „aklas Vijus“ „rėkia“ ir poemoje „Karas ir taika“,
vaizduojančioje 1914 m. imperialistinių skerdynių baisumus. Prie šios poemos
šliejasi V. Majakovskio antikariniai eilėraščiai: „Karas paskelbtas“, „Mama ir
vokiečių nukautas vakaras“, „Jums!“, „Himnas pietums“ ir kt. Skaitant poemą,
stulbina autoriaus sugebėjimas gyventi visų žmonių gyvenimu. Jis pasiryžęs
prisiimti kaltę už karo baisumus, iškęsti žiauriausią bausmę, kad tik nuo
žmonijos būtų nutrintas gėdingas ženklas „žmogžudė“. Tas nepaprastas
įsijautimas į kitų nelaimes, iš kurio ir išauga savitas V. Majakovskio poemos
tipas, priverčia poetą sušukti: „Eilėraščiais to nepasakysi!“ Lyra, kaip ją
buvo įprasta vaizduotis, netiko pasaulinių karų ir revoliucijų epochai. „O jūs
/ galėtumėt / pagrot noktiurną / skylėtų stogvamzdžių fleita?“ (eil. „Ar jūs
galėtumėt?“) – atžariai klausė jaunasis V. Majakovskis. Ankstyvuoju kūrybos
laikotarpiu jo socialinio protesto reiškėją – meninio vaizdo ekspresija. V.
Majakovskis savo poezijoje deformuoja realybę, stengdamasis nuplėšti nuo jos
visas kaukes, sukurti antrą, metaforinę tikrovę. Tačiau gyvenimo chaosas
nesidavė pažabojamas metafora. Eilėraštis darėsi pernelyg sudėtingas.
Stiprėjant socialiniam patosui, V. Majakovskis vis labiau tolo nuo
futuristiškojo formalizmo. Turtingam jo jausmų pasauliui, kupinam gilaus
tragizmo ir kartu tikėjimo žmogumi, buvo reikalinga tikra poetinės formos ir
gyvenimo vienovė. Taip V. Majakovskis pradėjo savo didįjį poezijos atnaujinimo
darbą.
Ikirevoliucinėse V. Majakovskio poemose
buvo likę neišspręsti svarbiausi prieštaravimai: lyrinio herojaus vienišumas –
ir nenumaldomas žmonių ilgesys, meno galia – ir jo nesugebėjimas pakeisti
būties tėkmės, neigiamas požiūris į esamą tikrovę – ir ateities neapibrėžtumas.
Ateitis čia visai priartinama („žengia šešioliktieji metai“), čia piešiama kaip
utopija, kaip groteskiška idilė: peštukai valdovai, susikibę už rankų,
prižiūrimi auklių, vaikštinėja po sodą, kuriame taikiai ganosi patrankos, o po
medžiu Kristus ir Kainas žaidžia šaškėmis („Karas ir taika“). Paskutinėje
poemoje „Žmogus“ lyrinis herojus, po tūkstančio metų grįžęs į Žemę, randa ją nė
kiek nepasikeitusią. Ir baigiamasis poemos monologas piešia užgesusią visatą,
kurioje, apsuptas negęstančios liepsnos, „neįmanomos aistros“ lauže stovi
vienišas Poetas.
Į revoliuciją V. Majakovskis „įžengė
kaip į savo paties namus“ ir „pamilo pasaulį“[11].
Liaudies pergalė poetui buvo ne tik naujas istorijos puslapis, bet ir tikrojo
Žemės gyvenimo pradžia – tarytum po „pasaulinio tvano“, kosminio masto įvykis.
Žemė, kurią jis iki revoliucijos mylėjo skausminga meile kaip savo „sulaukėjusią,
seną motiną“, pasiryžęs išbučiuoti jos „plinkančią galvą“, dabar virto „pažadėtąja
žeme“, išlaisvinto darbo ir kūrybos žeme. Pasaulio atnaujinimo idėja gyveno
visa jaunoji tarybinė literatūra. „Priimti ar nepriimti? Toks klausimas man...
nekilo. Mano revoliucija“, – rašė V. Majakovskis autobiografijoje „Aš pats“[12].
Iš pamatų keitėsi ir V. Majakovskio antropocentriškoji meninė visata.
Pirmiausia pasikeitė lyrinio herojaus paveikslas. Negrįžtamai pasitraukė „apaštalas“,
„pranašas“, prikaltas prie Miesto kryžiaus. V. Majakovskis atstovavo pirmai
rusų poetų kartai, nebesaistomai „atpildo“ temos, „atgailojančios dvarininkijos“
dramos, nekamuojamai dilemos „inteligentija–revoliucija“, ir galbūt todėl taip
sparčiai nuėjo savo kelią nuo „rėksnialūpio Zaratustros“ iki revoliucinio
poeto, „agitatoriaus išverstgerklio“ misijos.
Revoliucija suteikė liaudžiai tokių
nepaprastų išgyvenimų, užgriuvo ją tokia galybe įvykių, kad juos apibūdinti
ikirevoliucinės poezijos kalba buvo neįmanoma. V. Majakovskis pirmas rado
poetinę formą, adekvačią „daugybių“ dvasingumui. Atsakydamas į nuolatinius
priekaištus, kam griaunąs tradicines lyrikos formas, V. Majakovskis klausė savo
oponentus: „Spjauti į revoliuciją dėl jambų?“ (...) Ne! beviltiškas darbas –
dėlioti keturpėdžiu amfibrachiu, sugalvotu šnibždesiukui, viską sprogdinantį
revoliucijos griausmą“.[13]
14
Literatūros tyrinėtojas B. Eichenbaumas
vienas pirmųjų atskleidė V. Majakovskio novatoriškumo esmę. „Tai perversmas.
Kita eilėdara, kita poetika, kitas žodynas – viskas nauja... Ir štai – naujas
eilėraščių rašymo būdas: ne eilutėmis, o pagal alsavimą, nes kiekvieną žodį
reikia šaukti iš visos krūtinės. Tai balso ritmas, alsavimo ritmas[14].
Garsusis V. Majakovskio „šiurkštumas“
tai maršo energija, metaforų žemiškas svoris, meninių vaizdų ekspresija,
paradoksalus to, kas kilnu ir kas žema, suartėjimas, užgriuvęs eilėraštį
šnekamosios leksikos ir intonacijų srautas, tai poeto meninės valios jėga, be
gailesčio triuškinanti „šlamštą“ ir nebijanti pačiam laikui sušukti: „Pirmyn!“
Kartu šiuose eilėraščiuose esama nepakartojamo, iškilmingo grožio: „Eilėraščiai
/ švininiai / stovi rūstūs, // jie pasiryžę mirt / ir garbę amžiams gauti“ („Visu
balsu“).
Be abejo, grumdamasis su nuomonių ir
tradicijų inercija, prieštaravimų paženklintame pirmajame tarybinio meno
formavimosi etape V. Majakovskis neišvengė kraštutinumų, ne išsyk atsikratė
futuristų polinkio komplikuoti formą, absoliutinti utilitarinę poezijos funkciją,
ne iškart atsisiejo ir nuo kai kurių „Lefo“ teorijų („Lefas“ – Kairysis meno
frontas – 3-ojo dešimtmečio rašytojų ir menininkų grupuotė, kuriai V.
Majakovskis vadovavo). Buvo dar „Refas“ (Revoliucinis frontas), tolesnis
žingsnis – įstojimas į Rusijos proletarinių rašytojų asociaciją (RAPP) 1930 m.;
buvo aštri polemika ir nelengva kova. Tačiau V. Majakovskio talentas griovė
visas laikinas užtvaras, trukdžiusias jo poetiniam žodžiui įkūnyti epochą,
pasakoti „apie laiką ir save“. Jis jautė ir savo, kaip lyriko, potenciją, kurią
sėkmingai realizavo nuostabiose poemose apie meilę: tai ikirevoliuciniu
laikotarpiu sukurtos „Fleita-nugarkaulis“, „Debesis su kelnėm“, „Žmogus“,
tarybiniais metais – „Myliu“ ir „Apie tai“. Geriausi poeto lyriniai
eilėraščiai, tokie kaip „Geras elgesys su arkliais“, „Pasikalbėjimas su draugu
Leninu“,
„Sergejui Jeseninui“, „Draugui Netei –
garlaiviui ir žmogui“, „Jubiliejinis“, „Eilėraštis apie tarybinj pasą“, „Laiškas
Tatjanai Jakovlevai“ ir kt.,– perteikia platų jausmų diapazoną, kuriame rasim
ir nepaprastą dvasios išgyvenimų subtilumą, ir sąmojingos pašaipos, pykčio
protrūkių, patetikos ir sielvarto gaidų. Lyrizmo stichija persmelkusi visą V.
Majakovskio kūrybą. Lilia Brik, daugelio jo eilėraščių herojė, taip apibūdino
poetą: „V. Majakovskis viską išgyveno hiperbolizuotai – meilę, pavydą,
draugystę. Jis nemėgo šnekučiuotis. Visą laiką, nė valandos nesustodamas, kūrė
eilėraščius. Matyt, todėl neišbarstyti į juos suėjo visi jo išgyvenimai...“[15]
V. Majakovskio kūryba jau iš pat pradžių
leido kalbėti apie romantikui būdingą pasaulėvaizdžio platumą. Jo kaltinimų, demaskavimo
patosas, ironija, neapykanta, liūdesys ir meilė, jo pranašiškas balsas ir
vienatvės riksmas, jo sugebėjimas savo širdy aprėpti visą erdvę, kuri supa
žmogų ir žemę – daiktus, miesto peizažą, dangų su jo šviesuliais ir Ateities
tolius,– aprėpti ir sutelkti į lyrinį „aš“,– visa tai perėjo ir į tarybinio
laikotarpio poeziją. Tik viskas buvo išbaigta ir perlydyta į vientisą
atsinaujinusio lyrizmo srautą. Čia – visa jo kūrybinės evoliucijos esmė.
* * *
Pirmaisiais metais po revoliucijos V.
Majakovskio kūryba tebealsuoja socialinio ir, pasakytume, kosminio didžiųjų
įvykių išgyvenimo patosu. Pasikeitusio pasaulio meninis įsisavinimas jam
prasideda nuo džiaugsmingos, ilgai lauktos galimybės visiškai pasiaukoti
žmonėms. Pirmieji kūriniai – pjesė „Misterija buf“, poema „150.000.000“, „Kairysis
maršas“ kupini „bevardiškumo“ aistros, troškimo sulydyti savo „aš“ su
revoliucinių masių „mes“. „Jaučiu – daugiau negu / „aš“ / manyje telpa“, – sakė
poetas dar „Debesyje su kelnėm“. Poemos „150.000.000“ viršelyje V. Majakovskis
neleidžia net užrašyti jo pavardės. Autorius – pati liaudis, kūrinio herojė, –
tokia poeto pozicija. Be abejo, išliko jo poetinės eilutės, ritmikos įtaiga ir
savitumas, jo hiperbolizmas ir neišsemiama kūrybinė fantazija. Tačiau poeto
vaizduotę užvaldė pasaulinės darbo žmonių revoliucijos vaizdas – revoliucijos,
išvadavusios save, daiktus, gamtą ir pačią Saulę nuo bjauraties, kurios
skleidėjai – sotūs, „nutukę“ buržua. Tvanas – poeto perkurtas biblinis įvaizdis
– tampa realizuota pjesės „Misterija buf“ (1918) metafora. Šis kūrinys – tai „linksma
simboliška darbininkų klasės kelionė per rojų ir pragarą į pažadėtąją žemę,
kuri, kaip paaiškėja, yra ta pati mūsų nuodėmingoji žemė, tik nuplauta
revoliucijos tvano, ir kurioje visi „draugai daiktai“ nekantriai laukia savojo
darbo žmogaus“.[16] Pasaulis, savas,
prisitaikęs prie žmonių, laukia jų kūrybingo darbo nuostabioje būties
misterijoje. Biblinio motyvo parodija buvo ne šventvagystė, o to laiko menui
charakteringas žemiškosios būties, kaip absoliučios vertybės, teigimo būdas. „Misterija
buf“, kurioje susipina taurios herojinės gaidos ir bufonada, buvo sėkmingai
pastatyta V. Mejerholdo kartu su V. Majakovskiu (1921) ir puikiai atitiko
naujosios masinės auditorijos poreikius.
Pasakiškas, fantastinis siužetas
plėtojamas ir 1919–1920 m. parašytoje poemoje „150.000.000“. Tai – šalies
gyventojų skaičius. Ir kartu tai poemos herojus. Remdamasis bylinų tradicija,
pasinaudodamas liaudies kalbos turtais, V. Majakovskis piešia linksmą,
spalvingą reginį: bylinų herojaus Ivano ir Vudro Vilsono, tuometinio JAV
prezidento, dvikovą, simbolizuojančią dviejų priešiškų pasaulio jėgų –
socializmo ir kapitalizmo – susidūrimą. Poema-mitas, išreiškianti liaudies
masių epinę savimonę, nors ir pasižyminti futuristiniu meninių vaizdų
sudėtingumu, buvo nemažas įvykis tų metų poezijoje, reikšmingas bandymas duoti
laisvę mene liaudiškumo stichijai. Šiame kūrinyje atgyja revoliucinės epochos
stilius ir tai epochai tinkančios sąlygiškos meno formos, alegorija, plakatas
ir „lubokas“.
V. Majakovskis stengėsi atiduoti
revoliucijai viską, ką gali jai duoti žmogus, poetas ir dailininkas. Tokia
savita aktyvumo forma buvo jo darbas „Rostos languose“ 1919– 1921 m. (ROSTA –
Rusijos telegramų agentūra). Kartu su dailininku M. Čeremnychu ir kitais V.
Majakovskis sukūrė ypatingą agitacinio piešinio žanrą – piešinio, papildyto
trumpais, politiškai aktualaus turinio eiliuotais užrašais. Tai buvo vėlesnių
metų politinės karikatūros ir satyrinių žurnalų pirmtakai. Nekūrenamoje
patalpoje, pusalkaniai, dažnai neturėdami kada net išsimiegoti, šie entuziastai
piešdavo didžiulius plakatus, kuriuos paskui iškabindavo erdviose vitrinose
Maskvos centre. Praeiviai džiūgaudami apžiūrinėdavo „luboko“ stiliumi nupieštas
menševiko, spekulianto, baltagvardiečio, buržujaus karikatūras. Daugelyje „langų“
ryškiai išsiskyrė energinga raudonarmiečio figūra – „Pasaulio proletariatas“.
Iš už lenktos horizonto linijos kilo oranžinė alegorinė Saulė – išsvajoto
idealo, komunizmo, būsimos laimės įsikūnijimas. Kaip įžvalgiai pastebėjo V.
Duvakinas, „Majakovskis piešia tekančią saulę tokią, kokią ją gali pamatyti tik
dabartinis kosmonautas. Saulė kyla... iš už Žemės rutulio krašto“.[17]
Kaip tik tuo laikotarpiu V. Majakovskis
parašo garsųjį eilėraštį „Nepaprastas Vladimiro Majakovskio nuotykis
vasarvietėje“ (1920), kur pasakoja, kaip į svečius pas poetą ateina pati Saulė,
įžūliai jo pasikviesta gerti arbatos. Šia įspūdinga išplėtota metafora
linksmai, sąmojingai ir drauge pakiliai teigiama eilėraščio ir saulės – dviejų
nenuilstančių gyvenimo darbštuolių – giminystė. Nuo to laiko „Rostos“
plakatuose atsiranda dar viena saulė – „intymi, majakovskiška“, ta, kuri buvo
atėjusi į svečius pas poetą. Ji „moka liūdėti, paniurti, vylingai žvilgčioti,
šypsotis, džiugiai švytėti. Saulė – dirbančiųjų ir į „Rostos langų“ leidimą
pasinėrusio poeto-dailininko draugas, kone jo alter ego“.[18]
Darbas „Rostoje“, kaip prisipažino pats
V. Majakovskis, buvo jo „antrieji Raštai“. Drauge tai pradžia jo šmaikščiosios
tarybinio laikotarpio satyros, kurios šaknys siekė ikirevoliucinį laikotarpį,
kai poetas bendradarbiavo žurnaluose „Satyrikonas“ ir „Naujasis satyrikonas“,
kur buvo išspausdinti jo himnai – teisėjui, kritikui, mokslininkui ir kt. 1922
m. kovo 5 d. laikraštyje „Izvestija“ pasirodė V. Majakovskio eilėraštis „Prasi-
posėdžiavusieji“, kuriame poetas realizavo metaforą: „tiek darbo, kad nors
persiplėšk!“ Jau kitą dieną, kalbėdamas metalistų suvažiavime, V. Leninas
pasakė: „Seniai aš nejaučiau tokio malonumo politiniu ir administraciniu
požiūriu. (...) Nežinau, kaip dėl poezijos, bet politikos atžvilgiu aš
garantuoju, kad tai yra visiškai teisinga“.[19]
Revoliucijos vado pritarimas V. Majakovskiui buvo labai svarbus. Nuo to laiko
jo eilėraščiai dažnai spausdinami laikraščiuose „Izvestija“ ir „Komsomolskaja
pravda“.
1923 m. V. Majakovskis, išgarsėjęs kaip
perdėm pilietiškas, agituojantis poetas, parašo poemą „Apie tai“. Ji davė progą
prisiminti jo ikirevoliucines poemas apie meilę – „Fleita-nugarkaulis“ ir ypač „Žmogus“.
Nepo sąlygomis, sukomplikavusiomis visuomenės revoliucinių pertvarkymų eigą, V.
Majakovskis atsigręžia į asmeniškąjį, buitinį žmogaus gyvenimo aspektą. Poemos „Apie
tai“ pagrindas – asmeniniai išgyvenimai. „Neįmanomos aistros“ laužas nepaliovė
liepsnojęs. Kamuojamas dvasinės kančios, poetas dviem mėnesiams užsidaro savo
kambary ir iš to kūrybinio „kalėjimo“ išeina ne tik papildęs savo poemų sąrašą
nauju pavadinimu, bet ir geriau suvokęs nelengvus šalies kelius į socializmą,
įgavęs naujų jėgų toliau gyventi ir kurti. „Asmeniškais motyvais apie bendrą
buitį“,– taip jis nusakė savo teisę į poemą apie meilę, pavydą, miesčioniškumą,
apie kovos tarp sena ir nauja, vykstančios kiekvieno žmogaus širdyje, tragizmą.
Poemos lyrinis herojus su įniršiu prakeikia miesčionišką moralę, dūsta
nepmaniškoj buity ir veržiasi į bendražmogiško, idealų sudvasinto gyvenimo
erdvę. Stulbina fenomenalus, beveik tragiškas jo sugebėjimas būti savim,
vieninteliu, unikaliu, trokštančiu laimės, apimtu „širdies gaisro“ liepsnų, ir
kartu būti Žmogumi, tėvynės, žemės sūnum, kuriam reikia, kad „visoje visatoje“
viešpatautą meilė. Ir kaip maldavimas, kaip skundas dėl nebaigto gyventi
gyvenimo, neišmylėtos meilės skamba poemos pabaigoje kreipimasis į XXX amžiaus
chemiką: „...prikelk! / Aš savo / noriu nugyventi“ Atsivėrusi istorinė
perspektyva nurodė kelius išspręsti pačioms sudėtingiausioms problemoms,
iškeltoms V. Majakovskio poezijoje. O jos savo ruožtu atspindėjo realiuosius
trečiojo dešimtmečio žmonių gyvenimo prieštaringumus, ypatingą tų žmonių
dvasinį maksimalizmą ir nelengvus ieškojimus.
* * *
Kiekviename V. Majakovskio kūrinių
leidime tuoj po poemos „Apie tai“ eina poema „Vladimiras Ujičius Leninas“,
sukurta 1924 m. Ja prasideda brandusis poeto kūrybos laikotarpis, aiškumo,
griežtumo, tvirto meistriškumo laikotarpis. Tačiau šių poemų atskyrimas į
skirtingus laikotarpius pagrįstas tik iš dalies. Kaip tik iš to lyrizmo, į
kurio aukštumas jau buvo pakilęs poemos „Apie tai“ autorius, organiškai išaugo
ir poemos apie Leniną lyrinis epas. „Laikas – pradedu legendą Lenino...“
Tiesioginis impulsas kūrybai ir čia buvo sielvartas dėl Lenino mirties, „šaiži
gėla“, perėjusi į „aiškų sąmoningą skausmą“. Poemos ritmai ir vaizdai gimę asmeninių
išgyvenimų žaizdro liepsnoje, pačiam poetui stovint istorinių liaudies
išgyvenimų centre. Poetą gąsdinęs pavojus „nusileisti iki paprasto politinio
atpasakojimo“ buvo kūrybiškai įveiktas: politika, istorija, publicistika
pakluso meno dėsniams. Apie tai byloja kompozicijos griežtumas, trys poemos
dalys – nelyginant trys vijos spirališkai kylančios minties apie Lenino,
partijos ir liaudies vienybę. Poemoje nupiešti gedinčios žemės vaizdai kupini
ne tik realios istorinės, bet ir filosofinės prasmės. Lenino gyvenime ir
asmenybėje poetas regi įkūnytą savo jaunystės svajonę apie žmogaus ir Žemės
harmoniją, apie žemiškosios būties pilnatvę ir vertę. Užtat poemoje ir
pabrėžiama, kad Leninas buvo „pats žemiškiausias iš visą“: „Jis buvo / iki
žmogiškiausios pabaigos / žmogus...“ Šitaip dar kartą išryškinama didybė
žemiškojo, mirtingo gyvenimo, paaukoto „planetos proletariatui“ – tam
vieninteliam pasauliui, kuriame – žmogaus laimė, nemarumas, amžinatvė, kuriame
glūdi jo realiosios būties paslaptis.
Poemai „Vladimiras lljičius Leninas“
rasta savita monologinė lyrikos forma. Čia nėra nuosekliai plėtojamo siužeto:
istorija, revoliucija, tautų likimai susilieja į vientisą poetinį išgyvenimą.
Meninis monolitiškumas pasiekiamas ne formos, kompozicijos iš-radingumu, o
pasaulėjautos vientisumu, poetinės klausos subtilumu, jausmo įtampa, vidinės
regos galia ir išraiškos priemonių turtingumu.
Puikus „lyrinio epo“ pavyzdys – kita
garsi V. Majakovskio poema, „Gerai!“, parašyta 1927 m., Didžiosios Spalio
socialistinės revoliucijos dešimtosioms metinėms. „Spalio revoliucija, išlieta
iš bronzos“ – taip pavadino šį kūrinį A. Lunačiarskis. Poemos lyrinio herojaus
gyvenimas – tai visos socializmo šalies biografija. Kaip kino juostoje mirga
vaizdai: Žiemos rūmų paėmimas, Blokas prie raudonarmiečių laužo, satyrinė scena
su įsimylėjusia Kerenskį madam Kuskova, šaltas kambarėlis, kuriame gyvena
poetas ir jo artimieji, „didesnės už dubenį“ akys sumenkusiame mylimosios
veide, nepamirštama 1918-ųjų metų dovana – dvi morkos ir pusė beržinės
pliauskos. Ir kaip refrenas daugeliui skyrių – eilutės apie visišką susiliejimą
su žeme, su kuria sykiu teko kęsti alkį ir šaltį, kurią vos pavyko
išslaugyti... Džiūgaujanti baigiamojo skyriaus intonacija – „Žemę / aš /
perėjęs / / vos ne kiaurai...“ – tai himnas susigrąžintam pasauliui, per
kančias atgautai tėvynei, suklestėjusiai bendro jos žmonių darbo dėka. Šis
naujas jos vaizdas pakeitė romantiškai abstrahuotą, alegorinį tėvynės
paveikslą, nutapytą ankstesniuose poeto kūriniuose. V. Majakovskio talentas
įvaldė tikrąjį istorizmą. Jame – ne tik savos šalies patirtis, bet ir gausūs
įspūdžiai, patirti keliaujant po pasaulį. 1922–1929 m. V. Majakovskis keletą
kartų buvo išvykęs į užsienį, aplankė Ameriką, Meksiką, Vokietiją, Prancūziją.
Iš tų kelionių gimė apybraižų knyga „Kaip aš atradau Ameriką“ (1925), taip pat
eilėraščių ciklai: „Paryžius“ (1924–1925) ir „Eilėraščiai apie Ameriką“ (1925–1926).
Jie persmelkti ypatingo patriotizmo ir internacionalizmo, kuriuo praturtėjo
tarybinis žmogus, suvokęs revoliucijos vaidmenį pasaulio istorijoje. Geriausia
to patriotizmo išraiška galima laikyti „Eilėraštį apie tarybinį pasą“.
V. Majakovskis gerai suprato, kad gyvena
nepaprastu laiku. Tai buvo drąsus menininkas, bet kokią tikrovės medžiagą
mokėjęs paversti poezija. Skaitydami jo eilėraščius, mes skaitome
nepakartojamos epochos metraštį. Eilėraščiuose atsispindi viskas: diplomatinio
kurjerio Teodoro Netės nužudymas, poeto Sergejaus Jesenino mirtis, sverdlovskiečio
darbininko Ivano Kozyrevo įsikraustymas į naują butą, pasikalbėjimas su Puškino
paminklu, su Gorkiu, su Lenino fotografija, kabančia ant baltos kambario
sienos...
Ir dar buvo vienas poeto santykis su
tikrove, kai Komandoro žingsniai aidėjo ypač grėsmingai ir jo garsiajame
aksominiame bose skambėjo rūsti pašaipa, – tai santykis su visais tais, kuriems
jis sviesdavo rūstų pasmerkimą: „Blogai“. Šitaip poetas pasmerkė visa, kas перо
laikotarpiu kliudė kurti naują visuomenę, visą miesčionijos, „šlamšto“ „lyginamąją
žvėriologiją“: „šulą“ ir biurokratą, šventeivą ir liežuvautoją, palaižūną ir „pompadūrą“.
V. Majakovskio-satyriko talentas buvo negailestingas ir dosnus: nuo epigramos,
žaibiško sąmojo-ekspromto iki satyrinio teatro.
* * *
V. Majakovskio stiliaus ekscentrizmas ir
groteskiškumas vėlesniais metais geriausiai atsiskleidė satyrinėje
dramaturgijoje. Gyvenimas kaip „nepaprasčiausias reginys“ – taip galima
apibūdinti du puikius šio žanro kūrinius – pjeses „Blakė“ (1928) ir „Pirtis“
(1929). Nuo kaukių teatro V. Majakovskis pasuko į socialinį buitinį teatrą –
kūrė realistinę komediją. Čia jis išjuokė pačius pavojingiausius socializmo
priešus – miesčioniją ir biurokratizmą. Jo pjesėse pulsuoja rūsti tikros kovos
įtampa. Tai „apkasai“, kuriuose šaudoma „begarsiu paraku“. Pjesės „Blakė“
personažai: buvęs darbininkas Prisypkinas, virtęs pretenzingu jaunikiu Pjeru
Skripkinu, Olegas Bajanas, Renesansų šeimynėlė – tai miesčionija kaip
socialinis reiškinys. Vyrderviršas Pobedonosikovas („Pirtis“) ir jo kompanija –
sekretorius Optimistenka, buhalteris Nočkinas, šnipas Pont Kičas – tai
biurokratizmas kaip socialinis reiškinys. Satyrinių personažų charakteriai
pjesėse nesivysto, autorius tik tarytum pasuka juos vienu ar kitu šonu,
parodydamas jų socialinę esmę ir mimikrijos formas. Jie nenori pasiduoti –
braunasi į „laiko mašiną“ ir ruošiasi kelionei į būsimus amžius. Ateitis V.
Majakovskio pjesėse sąlygiška, tai tik fonas, padedantis autoriui išdidinti
pavojingus socialinius reiškinius.
Susipažinęs su V. Majakovskio pjesėmis,
V. Mejerholdas iškart pavadino jį „pasau-linės reikšmės dramaturgu“, mielai
statė jo kūrinius, kviesdamasis talkininkauti patį autorių. Socialinės satyros
aštrumas, fantastika, groteskas ir tikras komizmas, trykšte trykštantis iš V.
Majakovskio „dramą“ su cirku ir fejerverku, neleidžia joms pasenti.
* * *
„Aš
– poetas. Tuo ir įdomus“, – drąsiai pareiškė V. Majakovskis savo autobiografijoje.
Iš tiesą tai buvo didi asmenybė, nepaprasto likimo menininkas. Kaip žmogus, jis
– nuostabiai patrauklus. Žmogiškasis jo žavesys pabrėžiamas kone visuose
amžininkų prisiminimuose. Taip pat – jo paslaugumas, taurumas, savotiškas
drovumas ir švelnumas. „Jis šalinosi buities... Tačiau be artimų žmonių jautėsi
vienišas. Ir jis išsirinko šeimą, i kurią kaip gegutė įskrido pats, bet
neišstumdamas ir neskriausdamas jos gyventojų... Tasai lizdas buvo Brikų šeima,
su kuria jis susibičiuliavo ir išgyveno visą savo kūrybinę biografiją“ (N.
Asejevas).[20] Net žvelgiant iš laiko
perspektyvos, nepaliauja stebinusi jo energija, sugebėjimas valdyti didžiulę
auditoriją, atlaikyti aštrų ideologinį disputą, atsikirsti priešui-ir kvailiui,
nepaliauja žavėjęs jo sąmojis, tiesumas ir kilniadvasiškumas literatūrinių
grupuočių nesutarimuose, jo azartas ir linksma Komandoro pašaipa. į kitų poetų
kūrybą V. Majakovskis žiūrėjo be galo geranoriškai. Džiaugėsi N. Asejevo ir M.
Svetlovo poetine sėkme, ginčijosi su S. Jeseninu, bet vertino jo talentą ir
liūdėjo dėl jo ankstyvos mirties. Įsimylėjęs deklamuodavo A. Achmatovos
eilėraščius. Mėgo B. Pasternaką, atmintinai mokėjo visą klasiką, kurią
jaunystėje siūlė „išmesti iš dabarties laivo“. Buvo veržlus kovotojas,
nesugebėjo kantriai laukti ateities. Ir iš paskutiniųjų stengėsi savo poetiniu
žodžiu padėti žmonėms ją priartinti, stengėsi tol, kol pailso gerklė, kol
prasidėjo „kūno ir sielos amortizacija“. 1930 m. balandžio 14 d. V. Majakovskis
šūviu į širdį užbaigė savo gyvenimo kelią. Priešmirtinis laiškas, datuotas
balandžio 12 d.,– skaudus dokumentas, liudijantis retą dvasios taurumą, vyrišką
santūrumą, rūpinimąsi pasiliekančiais: „Drauge Vyriausybe...“, „Lilia, mylėk
mane...“ Kiek anksčiau jis spėjo sukurti savo eiliuotą paminklą „Visu balsu“ –
pirmą naujos poemos įžangą ir antrosios įžangos fragmentus. Poema skirta
ateities žmonėms, busimosioms kartoms, taigi – ir mums. Tarp jaunatviško
šūksnio: „Ateinantys žmonės! / ... Štai – aš, apspardytas, / skelbiantis
sielvarto godą“ – nuaidėjusio vienatvės tuštumoje, ir galingo „Klausykite,
ainiai!..“ – visos šalies kelias ir didžiojo poeto gyvenimo kelias.
* * *
V. Majakovskio poezija peržengė tėvynės
sienas dar autoriui tebebūnant gyvam. Dažnos kelionės po užsienio šalis, kur
jis skaitydavo savo kūrybą didžiulėms klausytojų minioms, plačiai išgarsino jo
vardą. V. Majakovskio kūryba ir likimas gangreit tapo savotiška legenda, kuri
neretai aplenkdavo jo poezijos vertimus, žadino didžiulį susidomėjimą,
priminė, kad įvairių šalių poetų kūrybiniai ieškojimai turi daug bendro. Ypač
glaudūs šio poeto ryšiai su vokiečių ir prancūzų kultūra. Vienas iš pirmųjų V.
Majakovskio vertėjų į vokiečių kalbą buvo J. R. Becheris, 1924 m. išvertęs
poemą „150.000.000“, pluoštą eilėraščių. Su Prancūzija poetą siejo ir asmeninės
aplinkybės: ten gyveno Lilios Brik sesuo – rašytoja E. Triolė ir jos vyras L.
Aragonas, kuris pats yra minėjęs, kad pažintis su V. Majakovskiu turėjo įtakos
visam jo gyvenimui. Reikšmingoje Š. Dobžinskio studijoje „Majakovskio didybė“
sakoma: „Kelią į socialistinį realizmą mums plačiai atvėrė Eliuaras ir
Aragonas. Ir neabejotina, kad Majakovskio patirtis suvaidino didelį vaidmenį
mūsų poezijos evoliucijoje, susiliejusi su visos poetų plejados – pradedant
Rembo, baigiant Apolineru – patirtimi“.[21]
* * *
Lietuvių pažintis su V. Majakovskio
poezija prasidėjo trečiajame dešimtmetyje. Pirmiausia juo susidomėjo poetai,
susibūrę apie žurnalą „Keturi vėjai“ (1924–1928). Keturvėjininkus traukė V.
Majakovskio antiburžuazinis patosas, urbanizmas, formos novatoriškumas. K.
Binkis net reikalavo, kad V. Majakovskio straipsnio „Kaip daryti eilėraščius?“
būtų mokomasi atmintinai. Keturvėjininkų manifeste buvo šūkių, labai artimų
maištingai rusų futurizmo dvasiai; pats keturvėjininkų stilius buvo artimesnis kairiajam
ekspresionizmui negu F. Marinečio itališkajam futurizmui. Neatsitiktinai „Keturių
vėjų“ žurnalo pirmajame numeryje buvo išspausdintas V. Majakovs- kio eilėraštis
„Broliai rašytojai!“, išverstas S. Šemerio. Paties „Keturių vėjų“ vadovo,
talentingiausio iš šios grupės poetų, K. Binkio kūryboje nemaža V. Majakovskio
poezijos atgarsių. „Kaip ir Majakovskis, Binkis atsisakė tradicinio
poetizacijos santykio tiek žodžio, tiek realaus objekto atžvilgiu. Jis pirmasis
lietuvių poezijoje ėmėsi išgyvenimo, vaizdo, ritmikos depoetizavimo“.[22]
V. Majakovskio poezijos motyvų esama A. Regračio lyrikoje. Juo žavėjosi ir K.
Boruta, 1925 m. išvertęs „Kairįjį maršą“. Didžiojo rusų poeto populiarumas dar
labiau išauga ketvirtuoju dešimtmečiu. „Trečio fronto“ literatūrinės grupės poetams
ir prozininkams jis – ne tik artimas menininkas novatorius, bet ir taurus
revoliucinio tarnavimo visuomenei pavyzdys. K. Korsakas, sėdėdamas Šiaulių
kalėjime, rašė straipsnius apie V. Majakovskį ir siuntė „Trečio fronto“
žurnalui. Lietuvių poetų artumas V. Majakovskiui anaiptol ne visada pasireiškė
eilučių „laiptavimu“. Kur kas svarbesnė – vidinė sąsaja, bendra poetinio patoso
kryptis. Ypač giminingas V. Majakovskiui V. Montvila. Jis išvertė pluoštą
eilėraščių, poemą „Visu balsu“ (1940). iš esmės likdamas ištikimas lietuvių
poezijos tradicijoms, V. Montvila nevengė oratorinių intonacijų, kontrastų
poetikos, kovingo dainos, maršo ritmo. Vienokių ar kitokių tendencijų,
suartinančių su V. Majakovskiu, galima rasti P. Cvirkos, K. Korsako, T.
Tilvyčio, S. Nėries kūryboje. S. Nėris net buvo pradėjusi versti poemą „Vladimiras
Ujičius Leninas“, bet, vertimo nebaigė. Pokario metais V. Majakovskio tradicija
patraukė jaunąjį V. Grybą, kurio vienas (pomirtinis) rinkinys pavadintas visai „majakovskiškai“:
„Pirmyn draugą gyvenimą“ (1954). Kad V. Majakovskis suskambėtų lietuviškai,
nemažai nuveikė T. Tilvytis, A. Churginas, J. Macevičius, A. Venclova, vėliau –
A. Baltakis, K. Kubilinskas, Vyt. Rudokas, V. P. Bložė, G. Astrauskas ir kt. \
V. Majakovskio kūrybos ir apskritai literatūrinių ryšių tyrinėjimus nemažą
indėlį įnešė K. Korsakas, E. Mieželaitis, P. Užkalnis. Ir drąsiai galima
tvirtinti: „Dar daugelio kartų poetai mokysis iš Majakovskio ne tik „kaip
daryti eilėraščius“, bet ir kaip savo likimą bei poetinę veiklą derinti su
kasdienine kova už žmonijos ateitį“.[23]
ELEONORA
SAFRONOVA
Šaltinis: Vladimiras Majakovskis. Eilėraščiai. Poemos. Pjesės. V., 1986, p.
525-536.
[1] Эльяшевич А. Лиризм. Экспрессия. Гротеск,
Л., 1975, c. 251.
[2] Маяковский В. Я сам. В кн.: Полное собрание
сочинений в 13-ти томах. М., 1955, т. 1, с. 11.
[3] В. Маяковский в воспоминаниях
современников. М., 1963, с. 61.
[4] Литературные манифесты. M., 1922, c.
77.
[5] Futuristų manifesto (1912)
pavadinimas.
[6] Маяковский В. Полное собрание
сочинений, т. 1, c. 314.
[7] Там же, с. 23.
[8] В. Маяковский в воспоминаниях
современников, с. 141.
[9] Там же, c. 125.
[10] Пастернак Б. Охранная грамота. Л.,
1931, c. 128.
[11] Шкловский В. О Маяковском. М., 1940,
с. 101.
[12] Маяковский В. Полное собрание
сочинений, т. 1, c. 25.
[13] Маяковский В. Полное собрание
сочинений, т. 12, с. 84.
[14] Эйхенбаум Б. О поэзии. М., 1969, с.
294.
[15] В. Маяковский в воспоминаниях
современников, c. 328.
[16] Луначарский А. В. Собрание сочинений
в 8 томах.– М., т. 3, с. 39.
[17] Дувакин В. Поэтика «Окон Роста».– В кн.:
Маяковский и современность. М., 1984, с. 249.
[18] Там же, с. 250.
[19] Leninas V. I. Raštai. V., 1955, t.
33, p. 195.
[20] В. Маяковский в воспоминаниях
современников, c. 412.
[21] Cit, iš kn.: Поэт и социализм. M.,
1971, c. 344.
[22] Lietuvių literatūros istorija. V.,
1979, t. 1, p. 467.
[23] История литовской литературы. В.,
1981, c. 594.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą