2017 m. gegužės 12 d., penktadienis

Pergalės šešėlis

Vertėjo komentaras: Štai ir prabėgo Gegužės 9-oji... daugelis prilipę prie televizorių, spoksojo į Maskvoje Pergalės dienos minėjimą, į nemirtingo pulko eiseną. Stebint plevėsuojančias Vlasovo vėliavas, juodaskvernius šventikus, carinės Rusijos atributus, pompastines eisenas ir ant uždengto V. Lenino Mauzoliejaus užsilipusį pagrindinį Mafijos bosą, rėžiantį prakalbą apie rusų pasaulio vienybę, į trečią planą nutrenktas raudonas vėliavas, mąstančiam piliečiui negali nekilti viena mintis – istorinė atmintis Rusijos kapitalistų naudojama savais tikslais. Pergalės šventė pavirto į šešėlį to, kuo ji buvo TSRS laikais... ši šventė Rusijos kapitalistų klasės naudojama savais tikslais... pamirštama, kad šį karą laimėjo Tarybinė liaudis, gynusi Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos idealus...



PERGALĖS ŠEŠĖLIS




Istorija visuomet šaiposi iš jos nežinančių. Didžioji TSRS pergalės diena, švenčiama nugalėjusio kapitalizmo šalyje su oligarchinės valdžios fanfaromis, su antitarybinių imperinių atributų rinkiniu – nuo Vlasovo vėliavos, policijos, iki dvigalvio erelio, klerikalizmo ir Georgijaus simbolių.  2009 metų gegužės 9-ają, patriarchas Kirilas paskelbė tarybinės liaudies praradimus šiame kare esant „mokesčiu už nuodėmes, kurias TSRS tautos įvykdė revoliucijos ir pilietinio karo metais“. Tuo pačiu, visi pirmieji asmenys nuolat kalba apie gegužės devintosios liaudies vienybę ir jos pergalės šventumą.

Kaip gi taip atsitiko, kad politinė takoskyra į raudonuosius ir baltuosius, už kurią iki paskutinio kraujo lašo kovėsi mūsų protėviai, nugrimzdo į užmarštį?

O gal visi šie lozungai – „už socialistinę tėvynę“, „už partiją“, „už Staliną“, visos šlovinančios socializmo santvarkos stiprybę ir pažangumą kalbos – tik tušti pliurpalai?

Kiekvienas geros valios pilietis privalo sėsti ir apmąstyti, su kuo, prieš ką ir už ką buvo kovojama Didžiajame Tėvynės kare.

Kiekvienas, kuris nešališkai ištyrinės šį klausimą, prieis prie nuoseklios loginės išvados.

Klausimo problematikos šaknys – Didžiojoje Spalio socialistinėje revoliucijoje. 1917 metų spalį Rusijoje buvo įvesta proletariato diktatūra ir pradėta socializmo – visuomenės be išnaudojimo – statyba. Žiūrint iš gyvenimiško taško, kertinis šios santvarkos skirtumas nuo rinkos ekonomikos yra tas, kad joje nėra pelno, t. y. visos darbu sukurtos gėrybės paskirstomos visuomenėje, o ne lieka kapitalistų rankose. Iš mokslinės pusės tai – pirmoji komunizmo, visuomenės, kurioje pagrindine vertybe yra žmogus, fazė. Jame pasiekta materialinių turtų gausa ir išnyksta fizinis darbas

RSFR įvykdyta užsienio privataus kapitalo ekspropriacija, atsisakymas nuo carinės Rusijos skolų, o TSRS vykdytos socializmo statybos kelta komunizmo idealų sklaidos grėsmė, sukėlė viso pasaulinio ologarchato gyvulišką neapykantą bolševizmui. Tokią pat neapykanta  biznieriams kelia tie, kurie kovoja už tai, kad privatinė nuosavybė, pelnas ir pinigai iš jų būtų atimti, net jei to turto jie ir turi tokią gausybę, kad jo užtektų kelioms kartoms į priekį. Būtent todėl viso pasaulio oligarchija nuslopino revoliuciją Europoje. Būtent todėl, norėdami sukelti karą prieš bolševizmą, pusėje Europos valstybių jie į valdžią atvedė fašistus. Savo laiku Hitleris sakė: „Pagrindinė Vokietijos užduotis, mano gyvenimo tikslas ir nacionalsocializmo egzistavimo prasmė yra bolševizmo sunaikinimas“. Ir tokių hitlerių, tada ir dabar, yra didžiulė galybė. Taip yra todėl, kad teisė į pelną, t. y. noras gyventi svetimo darbo sąskaita, gimdo platų spektrą psichologinių ir pasaulėžiūros modelių: nuo Geitso ir Bafeto filantropijos, iki Osvencimo dujų kamerų. Ir pastarasis yra kapitalistų tarpe ganėtinai populiarus.

Karas prieš TSRS oligarchams buvo ne tik šansu sunaikinti komunizmą, bet po 1930-ųjų krizės tapo ir antpelnių garantu. TSRS savo protinga, moksliškai pagrįsta politika sugebėjo ne tik maksimaliai atitolinti šį puolimą, bet ir, augant Vokietijos-Italijos-Japonijos karinei smogiamajai jėgai, išgąsdinti anglakalbį oligarchatą. TSRS socializmo pagrindais (moksliškai organizuotu planiniu ūkiu, kuriame nebuvo biznierių ir konkurencijos) nuo nulio sukūrė galingą pramoninę bazę ir aprūpino piliečius pagrindinėmis gyvenimo gėrybėmis.

Stalinas 1952 metais, rašė: „Sakoma, kad prieštaravimai tarp kapitalizmo ir socializmo yra stipresni, negu prieštaravimai tarp kapitalistinių šalių. Teoriniu atžvilgiu tai, žinoma, teisinga. Tai teisinga ne tik dabar, šiuo metu, – tai buvo teisinga taip pat prieš antrąjį pasaulinį karą. Ir tai daugiau ar mažiau suprato visų kapitalistinių šalių vadovai. Ir vis dėlto antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne nuo karo su TSRS, o nuo karo tarp kapitalistinių šalių. Kodėl? Pirma, todėl, kad karas su TSRS, kaip su socializmo šalimi, yra pavojingesnis kapitalizmui, negu karas tarp kapitalistinių šalių, nes, jeigu karas tarp kapitalistinių šalių kelia klausimą tik dėl vienų kapitalistinių šalių vyravimo prieš kitas kapitalistines šalis, tai karas su TSRS būtinai turi iškelti klausimą dėl paties kapitalizmo egzistavimo. Antra, todėl, kad kapitalistai, nors ir triukšmauja „propagandos“ tikslais apie Tarybų Sąjungos agresyvumą, patys netiki jos agresyvumu, nes jie atsižvelgia į Tarybų Sąjungos taikiąją politiką ir žino, kad Tarybų Sąjunga pati neužpuls kapitalistinių šalių.

Po pirmojo pasaulinio karo taip pat buvo manoma, kad Vokietija galutinai išvesta iš rikiuotės, taip pat, kaip kai kurie draugai mano dabar, kad Japonija ir Vokietija galutinai išvestos iš rikiuotės. Tuomet taip pat buvo kalbama ir triukšmaujama spaudoje apie tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos privertė Europą tenkintis daviniu, kad Vokietija nebegali atsistoti ant kojų, kad nuo šiol karų tarp kapitalistinių valstybių neturi būti. Tačiau, nepaisant to, Vokietija atsigavo ir atsistojo ant kojų kaip didžioji valstybė, praslinkus kokiems 15-20 metų po jos pralaimėjimo, ištrūkusi iš nelaisvės ir stojusi į savarankiško vystymosi kelią. Čia yra būdinga tai, kad ne kas kitas, kaip Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos padėjo Vokietijai atsigauti ekonominiu atžvilgiu ir pakelti jos karinį-ekonominį potencialą. Žinoma, JAV ir Anglija, padėdamos Vokietijai atsigauti ekonominiu atžvilgiu, kartu su tuo turėjo galvoje nukreipti atsigavusią Vokietiją prieš Tarybų Sąjungą, panaudoti ją prieš socializmo šalį. Tačiau Vokietija nukreipė savo jėgas visų pirma prieš Anglijos-Prancūzijos-Amerikos bloką. Ir kai hitlerinė Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai, tai Anglijos-Prancūzijos-Amerikos blokas ne tik neprisidėjo prie hitlerinės Vokietijos, o, atvirkščiai, buvo priverstas stoti į koaliciją su TSRS prieš hitlerinę Vokietiją.

Vadinasi, kapitalistinių šalių kova už rinkas ir noras paskandinti savo konkurentus pasirodė esą praktikoje stipresni, negu prieštaravimai tarp kapitalizmo stovyklos ir socializmo stovyklos.“ (J. Stalinas. Ekonominės socializmo TSR Sąjungoje problemos. V., 1952, p. 31-32).

Po fašistinės Europos užpuolimo, visas TSRS turtas, tame tarpe ir žmonės, buvo išgrobtas ir sunaikintas.

Tačiau, ekonominio ir psichologinio pranašumo pagrindu, galų gale, TSRS socializmas nugalėjo.

Ekonominiu požiūriu pranašumas pasireiškė tuo, kad karo metais buvo pasiekta kokybinė ir kiekybinė karinė-techninė persvara. Psichologiniu – buvo pasiektas neregėtas tiek karinis, tiek darbo heroizmas, mokslinis politikų, karvedžių, laivyno vadų ir ūkio vadovaujančių kadrų raštingumas. Žukovas, būdamas silpnu politiku, suprato: „Tai buvo visos liaudies kova su piktu klasiniu priešu, pasikėsinusiu į patį brangiausią, ką turi tarybiniai žmonės – į Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos iškovojimus... mes nebūtume nugalėję priešo, jeigu nebūtume turėję... socialistinės visuomeninės ir valstybinės satvarkos, galingų materialinių ir dvasinių išteklių, kurie leido per trumpą laikotarpį pertvarkyti visą šalies gyvenimą, sudaryti sąlygas Vokietijos imperializmo ginkluotosioms jėgoms sutriuškinti. Niekada nebus nuglėta toji liaudis, kurios darbininkai ir valstiečiai gina savo, tarybinę valdžią – darbo žmonių valdžią.“ (G. Žukovas. Atsiminimai ir apmąstymai. V., 1984. T. 2, p. 440, 446).

Daugiau nei 25 metai, kaip nebėra TSRS ir socializmo. Viso pasaulio, o pirmiausiai, rusų, oligarchai savo tikslą pasiekė – sunaikino bolševizmą ir neleido komunizmui nugalėti. Taigi, tokiu būdu gegužės 9 d. šventimas Rusijos Federacijoje – tai veidmainiavimas ir apgavystė. Tautos istorinė atmintis tampa oligarchų šiukšlynu, suverstu iš buržuazinio patriotizmo.

Tačiau bet kuriuo atveju mūsų šalyje stovi Didžiosios Pergalės šešėlis.

TSRS pergalė Didžiajame Tėvynės kare – tai socializmo pranašumo prieš kapitalizmą konkretus ir gyvas pavyzdys.

TSRS pergalė Didžiajame Tėvynės kare – tai visos žmonijos nuosavybė. Tai visos žmonijos išgelbėjimas nuo teroristinės kapitalo diktatūros ir, galų gale, nuo branduolinio finalo, mažų mažiausiai 20 amžiuje...




Vertė: Senas Komunistas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą