Šių metų gegužės 5 d. minime didžio mąstytojo, mokslininko
ir revoliucionieriaus, mokslinio komunizmo kūrėjo, KARLO MARKSO (1818–1883) 199–ąsias
gimimo metines. Šia proga savo skaitytojų dėmesiui pateikiame italų marksisto,
žymaus III Internacionalo (Kominterno) veikėjo ir politinio kalinio, A. Gramšio (1891–1937) straipsnį „Mūsų Marksas“, parašytą 1918 m. buvusio 100–ojo
Markso jubiliejaus proga. Tačiau ir šiandien, besibaigiant antrajam Markso
šimtmečiui, pagrindinė teksto mintis lieka aktuali.
MŪSŲ MARKSAS
Ar mes marksistai? Ar tokie iš vis
egzistuoja? O kvailybe, tu esi nemirtinga. Ryšium su Markso šimtmečiu šis
klausimas artimiausiomis dienomis bus keliamas vėl ir vėl; ir jis atneš upes
rašalo ir idiotizmo. Murmėjimai ir dirbtinumas yra nepakeičiamas žmogaus
palikimas. Marksas neparašė gražios doktrinėlės, jis nebuvo ir Mesijas, palikęs
priesakų su kategoriniais imperatyvais, su už laiko ir vietos kategorijų
esančiomis ir neginčytinomis normomis. Vienintelis kategorinis imperatyvas,
vienintelė norma: „Visų šalių darbininkai, vienykitės!“ Pareiga organizuotis ir
šios pareigos propagavimas – štai kas skiria marksistus nuo nemarksistų. Per mažai,
bet tuo pačiu ir per daug: kas šiuo atveju nebūtų marksistu?
Ir visgi yra taip. Kiekvienas šiek tiek
yra marksistu, net šito nežinodamas. Marksas buvo didis, o jo darbai buvo
vaisingi ne todėl, kad jis kažką išrado iš nieko, ne todėl, kad jis būtų
išvedęs originalią istorijos viziją
iš savo vaizduotęs, bet dėl to, kad jame tai, kas fragmentiška ir neišbaigta,
subrendo, įgavo sistemingumą ir supratimą. Jo asmeninis sąmoningumas gali tapti
visų ir jis jau tapo savas daugeliui žmonių: todėl Marksas yra ne tik
mokslininkas, bet ir veiksmo žmogus; jis yra didis bei vaisingas tiek veiksmu,
tiek mintimi, o jo knygos pakeitė pasaulį lygiai taip pat, kaip pakeitė mintį.
Marksas simbolizuoja proto atėjimą į
žmonijos istoriją, sąmoningumo viešpatavimą.
Jo darbai puola į tą patį laikotarpį,
kaip didžioji kova tarp Tomo Karlailio ir Herberto Spenserio dėl žmogaus
vaidmens istorijoje.
Karlailis: herojus, didysis individas,
mistinė dvasinės komunijos sintezė veda žmonijos likimą į nežinomą, nematomą
tikslą chimeriškoje tobulybės ir šventumo karalijoje.
Spenseris: gamta, evoliucija, mechaninė
ir negyva abstrakcija. Žmogus: gamtinio organizmo atomas, paklūstantis
abstrakčiam įstatymui, bet įgaunantis istorinį konkretumą per individus:
tiesioginis naudingumas.
Marksas tvirtai ir lyg milžinas
įsišaknija istorijoje. Jis nėra nei mistikas, nei pozityvistas metafizikas. Jis
yra istorikas, praeities dokumentų aiškintojas – visų dokumentų – ne tik vienos
jų dalies.
Tai būdavo neatskiriamas
istoriografijos, žmonijos praeities tyrinėjimų defektas: tik dalies dokumentų
ištyrinėjimas. Ir ši dalis būdavo parenkama ne istorinės valios, o partinio
šališkumo, net jei taip išeidavo nesąmoningai ir su gerais ketinimais. Tokie
tyrinėjimai siekdavo ne tiesos, tikslumo ar visuminio praeities gyvenimo
atvaizdavimo, bet tam tikros veiklos išryškinimo, išankstinės hipotezės
patvirtinimo. Istorija tebuvo tik idėjų sritimi. Žmogus buvo laikomas dvasia,
grynąja sąmone. Iš šios koncepcijos plaukė dvi klaidingos pasekmės: iš šito
išvestos idėjos tebūdavo arbitriškos ir fiktyvios. O sureikšminamieji faktai
veikiau buvo ne istorija, o anekdotai. Jei istorija tikrąja prasme ir būdavo
rašoma, tai tik dėka puikios atskirų individų intuicijos, bet ne dėlei
sistemingos ir sąmoningos mokslinės veiklos.
Su Marksu istorija ir toliau išlieka
idėjų bei dvasios sritimi, atskirų ar susijusių individų sąmoningo veikio
sritimi. Tačiau idėjos ir dvasia įgauna substancialumą, netenka arbitriškumo –
jos nebėra fiktyvios religinės ar sociologinės abstrakcijos. Jų substancija
esti ekonomikoje, praktinėje veikloje, gamybos ir mainų sistemose bei
santykiuose. Istorija, kaip tai, kas įvyksta, yra grynai praktinė (ekonominė ir
dorovinė) veikla. Idėja tampa tikrove ne dėl to, kad ji logiškai atitiktų gryną
tiesą ar gryną žmoniją (kuri egzistuoja tik kaip planas, kaip bendras etinis
žmonijos tikslas), bet dėl to, kad ji ekonominėse realijose atranda tiek savo
pateisinimą, tiek ir priemones savo įgyvendinimui. Kad tiksliai žinotume
istorinius šalies, visuomenės ar socialinės grupės siekius, pirmiausiai
privalome žinoti, kokios joje gyvuoja gamybos ir mainų sistemos bei santykiai.
Šito nežinodamas tegalėsi rašyti dalines monografijas ar kultūros istorijai
naudingas disertacijas, atrasi antraeilius apmąstymus apie tolimas pasekmės,
tačiau tai neperteiks istorijos, praktinio veikimo jos tvirtame glaustume.
Stabai byra nuo altorių, išsisklaido
dievybes dengę smilkalų debesys. Žmogus ima suvokti objektyvią tikrovę, jis
įvaldo už realių įvykių esančią paslaptį. Žmogus pažįsta save, jis žino, kiek gali
būti verta jo individualioji valia ir kaip ji gali tapti galingesne paklusdama
būtinumui ir disciplinuodama save pagal jį; galiausiai ji užvaldo ir patį
būtinumą, sutapatindama jį su savo pačios poreikiais. Kas pažįsta patį save?
Apskritai joks žmogus, išskyrus tas, kuris priima būtinumo naštą. Istorijos
substancijos paieška ir šios substancijos atradimas gamybos ir mainų sistemoje
bei santykiuose priveda prie to, kaip žmonių visuomenė dalijasi į dvi klases.
Gamybos priemones valdanti klasė būtinai save pažįsta, ji turi sąmonę, kad ir
iškreiptą bei fragmentuotą, rodančią jos galią ir misiją. Ji turi individualius
tikslus ir jų siekia per savo gebėjimą organizuoti šaltai ir objektyviai,
nesijaudindama tuo, ar kelias bus nuklotas bado numarintų kūnų, ar mūšio
laukuose patiestų lavonų.
Realaus istorinio priežastingumo
organizavimas tampa tikriausiu apreiškimu kitai klasei; jisai tampa vedančiu
principu, lyg piemens neturėjusiai bandai. Ji ima suvokti save, suvokti
uždavinį, kurį ji privalo įvykdyti, jog įtvirtintų save, kaip klasę, ji pradeda
suvokti, kad individualūs tikslai liks grynai arbitriški ir tušti žodžiai, išpūsti
troškimai tol, kol ji neturės įrankių, kol troškimai netaps valia.
Voliuntarizmas? Šis žodis bereikšmis,
arba jis klaidingai naudojamas. Valia marksistine prasme reiškia tikslų
supratimą, o tai, savo ruožtu, reiškia tikslų savo paties galių ir priemonių ją
išreikšti veiksmais pažinimą. Todėl tai pirmiausia reiškia, kad klasė yra
tapusi aiški ir atskira, kompaktiškai organizuota ir disciplinuota savo pačios
tikslams, nesvyruoja ir nesiblaško. Tai reiškia veikimą tiese link
aukščiausiojo tikslo be nukrypimų į pievas ar pakeles draugiškai išlenkti
taurelę žalumoje, švelniai deklaruojant pagarbą ir meilę.
Tačiau frazė „marksistine prasme“ yra bergždžia;
ji gali paskatinti išsisukinėjimus ir tuščiažodžiavimus. Marksistinis,
marksistine prasme... šios sąvokos yra nuvalkiotos lyg pernelyg daug rankų
perėjusios monetos.
Karlas Marksas mums yra dvasinio ir
moralinio gyvenimo meistras – ne lazdą nešantis piemuo. Jis yra tas, kuris išjudina
protinį tingumą, sužadina slypinčias geras energijas, kurias privalome
pažadinti dėlei geros kovos. Jis yra pavyzdys intensyvaus ir atkaklaus darbo
siekiant įgauti aiškų idėjinį sąžiningumą, tą tvirtą kultūrą, kuri būtina, norint
kalbėti ne vakuume apie kažkokias abstrakcijas. Marksas – pažįstančios ir
mąstančios žmonijos monolitas, nežiūrintis į savo liežuvį tam, kad kalbėtų,
nesidedantis rankos ant širdies tam, kad jaustų, bet statantis geležinius
silogizmus, apimančius tikrovės esmę ir ją valdančius, persisunkiančius į
žmonių protus, ardančius išankstinių nuostatų ir fiksuotų idėjų nuosėdas,
stiprinančius dorovinį charakterį.
Karlas Marksas mums nėra lopšyje verkiantis
kūdikis ar kunigus gąsdinantis barzdočius. Jis nėra kuris nors anekdotinis savo
biografijos epizodas, nėra jis ir puikus ar netašytas gestas. Jis yra platus ir
giedras mąstantis protas, jis yra individualus momentas tose neramiose
paieškose, kurių žmonija imasi amžiais, siekdama suvokti savo buvimą ir savo
tapsmą, suvokti paslaptingą istorijos ritmą ir išsklaidyti šią paslaptį, sustiprėti
mąstyme ir geriau veikti. Jis yra būtina ir neatsiejama mūsų dvasios dalis,
kuri nebūtų tuo, kas ji yra, jei jisai nebūt gyvenęs, nebūtų galvojęs, nebūtų
leidęs kibirkščių iš savo aistrų ir idėjų, savo kančių ir idealų susidūrimų.
Šlovindamas Karlą Marksą šimtųjų jo
gimimo metinių proga, tarptautinis proletariatas šlovina patį save, savo
sąmoningą jėgą, savo kovingumo dinamizmą, kuris ardo privilegijų viešpatavimą
ir rengia galutinę kovą, apvainikuosiančią visas jo pastangas bei aukas.
Il
Grido del Popolo. 1918 m. gegužės 4 d.
Šaltinis: The Gramsci Reader. Selected Writings 1916–1935.
V., 2000, p. 36–39
Vertė: Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą