Egidijus Anupraitis |
Ištisą savaitę plačiai aptarinėjama
visos Lietuvos dėmesį pritraukusi tragedija – tai, kaip dvidešimt šešių metų E.
Anupraitis Kauno r. Gaižėnų kaime išžudė savo šeimą – abu tėvus, močiutę ir
dėdę, palikdamas gyvą senelį (Lrytas).
Vieni šventeiviškai klausia – „kaip jis šitaip galėjo?“, kiti tiesiog stebisi,
nesuvokdami, kas paskatino jauną žmogų tokiam drastiškam žingsniui. Bet
iš tiesų tiek patys Gaižėnų įvykiai, tiek visa dienos švieson išėjusi
įtariamojo žudiko gyvenimo istorija atveria skaudžias buržuazinės visuomenės
piktžaizdes.
Kas toksai yra E. Anupraitis? Paviršutiniškam stebėtojui atsakymas peršasi savaime: „kraujo ištroškęs psichopatas, išžudęs savo šeimą“. O ką sako jo biografija?
Kas toksai yra E. Anupraitis? Paviršutiniškam stebėtojui atsakymas peršasi savaime: „kraujo ištroškęs psichopatas, išžudęs savo šeimą“. O ką sako jo biografija?
Dėl vargingos šeimos padėties, nuo pat
vaikystės E. Anupraitis kentė aplinkinių patyčias, esą šis dėvėdavęs tuos
pačius, nemadingus drabužius ir todėl „nepritapęs“. Prievartą ir užgauliojimus
kęsdavo ne tik išėjęs „į žmones“, bet ir šeimoje – panašu, tėvai ir močiutė be
perstojo spausdavo ir engdavo jaunąjį Egidijų; tai patvirtina jo buvę bendramoksliai
(Tiesa).
Buvo jis tylus ir ramus, bet tuo pačiu itin gabus vaikas, džiuginęs mokytojus
ne tik puikiais mokslo pasiekimais, o ir pavyzdingu elgesiu; būdamas
perspektyviu chemiku, baigusiu Liverpulio universitetą, Lietuvoje jis turėjo
tenkintis apsaugininko darbu.
Į kampą įvaromi žmonės priverčiami
kovoti arba palūžti. E. Anupraitis palūžo – tikriausiai po dar vieno skausmingo
šeimyninio konflikto jis nusprendė pakelti ranką prieš savo šeimos narius, į jį
supusį nežmoniškumą atsakydamas desperatiško smurto protrūkiu, po jo palikdamas
keturis lavonus ir du sužeistuosius.
Ar jo veiksmai dori ar netgi
pateisinami? Ne, mes jo neteisiname. Tačiau akivaizdu, kad jis pats, šiaip ar
taip, yra auka; visų pirma – auka aplinkinių asmenų nežmoniškumo. Bet ar šie
asmenys gyveno ar gyvena izoliuotai, atskirai nuo platesnių visuomenės realijų?
Aišku, ne – jie didele dalimi patys yra lietuviškos socialinės tikrovės
produktai.
O kokia ta tikrovė? Niekam ne paslaptis –
apie trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba ar net žemiau jos; visus
turtus uzurpavęs negausus vadinamojo elito – kapitalistų, bankininkų ir
prekybininkų – sluoksnis, o paprastai liaudžiai telieka tenkintis trupiniais.
Savižudybėmis pirmaujame visoje Europoje. Turime degradavusią, vartotojiškumu,
smurto ir sekso kultu paremtą masinę kultūrą, įtvirtinusią nuostatą, kad tik
turtingieji galintys būti pilnaverčiais žmonėmis, o kiti tėra tik runkeliai.
Šia kultūra be perstojo plaunamos jaunimo smegenys – tam tarnauja muzika,
kinas, reklamos ir t. t.
Anot prof. A. Jokubaičio, šiandieninė
Lietuva yra virtusi tikrų tikriausiu „susvetimėjimo fabriku“ (VU
profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą).
Lietuva – „susvetimėjimo fabrikas“, o E.
Anupraitis, jo išžudytoji šeima, kartu su daugeliu kitų nelaimingų žmonių – tai
šio „fabriko“ suirusios girnelės, jo „brokai“, jo aukos. Žeminančios materialinės gyvenimo sąlygos, žvėriškas
paauglių ir suaugusiųjų žiaurumas, kone lengvojo režimo kalėjimais ir mūšių
laukais virtusios mokyklos – tokios yra realijos KAPITALISTINĖS SISTEMOS
LIETUVOJE.
Šios sistemos nežmoniškumo aukų sąrašas yra ilgas ir vis augantis – prieš savaitę jį papildė E. Anupraitis su savo
nužudytais giminaičiais. Tačiau nėra ko stebėtis: dar prieš pusę amžiaus
gyvenęs legendinis revoliucionierius, Če Gevara, kalbėdamas apie Antrojo
pasaulinio karo baisumus, taikliai pastebėjo, kad ši sistema žmones paverčia
žvėrimis. Ir tai tiesa netgi „taikos“ sąlygomis.
Sunku nejausti užuojautos E. Anupraičiui
ir jo aplinkos žmonėms – iš tiesų jis ir yra SISTEMOS NEŽMONIŠKUMO AUKA. Lieka
tik atviras klausimas – kiek dar turės atsirasti tokių aukų, kol didesnė dalis
lietuvių pradės rimtai mąstyti apie būtinybę ne kosmetiškai, bet iš esmės
keisti mūsų visuomenę? Apie tai ir pagalvokime.
Parašė: Stasys Gervė
Susvetimėjimas, abejingumas užvaldė net mokyklas. Idealiai savo skurdžius drabužėlius susitvarkydavęs vaikinukas, kurio vieninteliai draugai buvo sąsiuviniai, o vienintelės draugės - knygos, per pertraukas vienas likęs tūnodavo klasėj. Niekas nepasidomėjo, ką jis tuo metu jaučia, neuždėjo ant pečių rankos, nepasakė gero, padrąsinančio žodžio.
AtsakytiPanaikintiPaskutinis nutikimas Klaipėdoje parodo, kiek vyriausybė ir vietinės tarybos skiria dėmesio licėjui ir koks dėmesys yra skiriamas vadinamai valdiškai mokyklai.
PanaikintiAutorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti