Kovo 11–oji: šventė buržujams ir lengvatikiams

Kol dauguma lietuvių sutiko dar vieną eilinį savaitgalį, gailėdamiesi nebent to, kad negaus papildomos nedarbo dienos, „padorioji ir lojalioji“ miesčionija išėjo į didžiųjų šalies miestų gatves sudalyvauti oficioziniuose taip vadinamos nepriklausomybės dienos renginiuose. Valdiškuosius „patriotinius“ paradus bent Vilniuje, kaip jau įprasta, sekė „alternatyvus“ – fašistuojančių tautininkų šventinis pasivaikščiojimas, šį kartą neapsiėjęs be iškilmingai neštų JAV vėliavų (Delfi).

Kaip žinia, tautininkų eisenos sulig kiekvienais metais mažėja: šiandien 17 val. Vilniaus Katedros aikštėje prasidėjęs renginys patraukė vos kelis šimtus dalyvių, nors prieš eilę metų šiuose paraduose matydavome daugiau kaip tūkstantį. Šito priežastys – tiek pats vadinamojo „tautinio judėjimo“ vidinis susiskaldymas, tiek toji aplinkybė, kad anksčiau tautininkų monopoliu buvusius minėjimus nuo karo Ukrainoje pradžios gana sėkmingai ėmė rengti konservatoriai.

Lietuvos fašistėliai tikrųjų savo šeimininkų vėliava nešini...

Tuo tarpu Seime galėjome girdėti įvairių politikierių bei kitų „elito“ atstovų pasisakymus; antai Katalikų bažnyčios Lietuvoje galva, arkivyskupas S. Tamkevičius, iš Seimo tribūnos patetiškai postringavo apie  „tikrąją laisvę“, kurios rūmas statomas „ant tiesos, dorybių, ypač, meilės bei pagarbos žmogui uolos“, o ne „mąstant tik apie pinigus ir savo įgeidžių tenkinimą“ (Delfi). Skamba gražiai, tiesa?

S. Tamkevičius moralizuoja Seimo nariams

Tačiau S. Tamkevičiaus „idealai“ neturi nieko bendro nei su dabartinės Lietuvos tikrove, nei jos valdančiųjų tikslais. Priešingai – tai tik veidmainiškas moralizavimas „iš viršaus“ visuomenei, kuri pati yra atsidūrusi srūtų duobėje: skurdas, bedarbystė, socialinė atskirtis ir susvetimėjimas apačioje ir darbo žmonių išnaudojimu bei buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymu sukrauti pasakiški turtai, nevaržoma korupcija ir ciniškas melas viršūnėse.

Pagaliau, ir vadinamoji nepriklausomybė, kurią, prisidėdami prie M. Gorbačiovo inicijuoto Tarybų Sąjungos griovimo ir kapitalizmo restauravimo, liaupsino sąjūdiečiai ir kovo 11–osios signatarai, virto paprasčiausiu farsu: be to, kad nuo pat pradžių įvykiams dirigavo Vašingtonas, 2004 m. įstojimas į ES ir NATO, 2009 m. ratifikuota Lisabonos sutartis ir 2014 m. Lietuvos teritorijoje įsikūrusios užsienio sausumos karinės pajėgos – galutinai paneigia pasaką, kad buržuazinės Lietuvos respublikos esama „nepriklausomos“ valstybės.

Paprastas žmogus iki 1990 m. lūžio galėjo neabejoti nuo pat gimimo prieinamu nemokamu ir aukščiausios kokybės švietimu bei sveikatos apsauga, būstu ir padoriai apmokamu darbu pagal savą profesiją. Skurdas ar bedarbystė apskritai neegzistavo.

Tuo tarpu šiandien beveik 30% Lietuvos gyventojų stačiai skursta (Delfi); klesti bedarbystė, alkoholizmas ir narkomanija*; didžioji dalis jaunimo net ir svajoti negali apie savą būstą, normalų darbą ar stabilumą; ką bekalbėti apie aukštesnį dvasinį ar kultūrinį gyvenimą. Tai rezervuota tik „elitui“ ir tiesiogiai jį aptarnaujančiajai „vidurinei klasei“, anot oficialios statistikos sudarančiai vos 10% šalies gyventojų (Delfi). Kaip jau pripažįsta netgi profesoriai, socialinį sprogimą pristabdo tik „apsauginiu vožtuvu“ esanti masinė emigracija (VU profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą).

Iškyla klausimas: ką ir kuriais galais turėtume „švęsti“ kovo 11–ąją dieną? Švęsti turi pagrindą tik buržujai ir jų politiniai statytiniai – tie, kurie viešpatauja Lietuvoje nuo pat 1990 m. kontrrevoliucijos ir V. Landsbergio įteisintos privatizacijos, įtvirtinusios mūsų šalyje išnaudotojiškus kapitalistinius santykius. Tokie, kaip Maximos „karalius“ N. Numavičius, „MG Baltic“ šulas D. Mockus, ar faktiškas Seimo pirmininkas R. Karbauskis – tie, kurių pilys ir vilos augo, kol darbo liaudis skurdo. Jie ir valdo Lietuvą, kuruodami jiems pavaldžias politines partijas, kurių galvos savo ruožtu atsiskaitinėja dar ir Briuselio bei Vašingtono „ponams“.

Paprastam lietuviui kovo 11 d. tiesiog nėra ko švęsti: nei nepriklausomybės, nei laisvės, nei klestėjimo – nieko, ką žadėjo sąjūdiečiai – nėra. Anot K. Markso, tragedija virto farsu; ir čia kyla klausimas: kas iš tikrųjų buvo 1990 m. kovo 11–oji? Norėdami tai suprasti, turime nusiimti nuo akių spalvotuosius akinius, kurie mums uždedami dar mokyklos suoluose ir atsisakyti į galvas įkaltų klaidingų istorinių stereotipų.

Dar iki M. Gorbačiovo „Perestroikos“, faktinį valdymą Tarybų Sąjungoje buvo perėmusi Kompartijos viršūnėse įsitvirtinusi iš visuomenės parazitavusių biurokratų kasta, ilgainiui tapusi faktine buržuazijos klase socialistinės valstybės viduje; trokšdama išplėsti savo turtus bei privilegijas, ši sąmoningai ėmėsi socializmo sunaikinimo, palaimindama „Perestroiką“ ir tą patį mūsų Sąjūdį. Nenuostabu, kad po 1990 m. buvusieji partiniai nomenklatūrininkai ir sudarė gretas naujai susikūrusios buržujų–privatizatorių klasės. 

A. Sniečkus (1903-1974)

Tuo tarpu Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose tebuvo pasinaudota demoralizuotų mažųjų tautų liaudies sluoksnių naivumu ir politinės nuovokos stoka, kurstant primityvias nacionalistines aistras. Dar 1972 m. gale paskutinysis Tarybų Lietuvai vadovavęs idėjinis komunistas, A. Sniečkus, įspėjo, kad fiktyvią „laisvę“ skelbę JAV imperijos remti propagandistai, keldami nacionalistines aistras siekė ne gerinti atskirų tautų padėtį, bet tik po tautiškumo šydu restauruoti kapitalizmą (A. Sniečkus. Su Lenino vėliava. V., 1977. T. 2, p. 367). 

Deja, pastarojo nuogąstavimai išsipildė: sužaidę dalies žmonių tautiniais jausmais bei stichiniu nepasitenkinimu, „raudonieji buržujai“, Vakarų „demokratijų“ padedami, patys iš vidaus sugriovė socializmą, žadėdami naivuoliams pieno ir medaus upes, kuriomis pastarieji, persisunkę vartotojiškomis vertybėmis, patikėjo. To pasėkoje buvo sunaikinta Tarybų Sąjunga: kas buvo gera, didžiąja dalimi žuvo, o kas buvo bloga, tik dar pablogėjo. Ilgainiui net tokie Sąjūdžio simboliai, kaip S. Geda ir J. Marcinkevičius, turėjo proto bei moralinės drąsos pripažinti, kad savo laiku klydo, patikėdami sąjūdiniais pažadais.

1990 m. kovo 11–oji – ne laisvės ir nepriklausomybės, o kontrrevoliucijos, kurios eigoje saujelei išsigimusios Kompartijos nomenklatūros atstovų pavyko išgrobstyti visaliaudinę nuosavybę ir tapti tikrų tikriausia kapitalistų klase, diena, neturinti nieko bendro su lietuvių liaudimi ir jos istorine kova dėl socialinio ir nacionalinio išsivadavimo. 

Toji diena – šventė tik buržujams bei jiems parankia propaganda patikėjusiems lengvatikiams; o doriems ir sąmoningiems žmonėms, kurie neabejingi mūsų liaudį slegiančioms socialinėms problemoms, dera tai pripažinti bei imti ieškoti alternatyvų ten, kur 30 metų viešpataujantys mūsų „demokratai“ yra paskelbę uždraustąją zoną – marksizme, socializme, komunizme. Tame moksle ir tuose idealuose, kuriuos išdavė TSKP užgrobę savanaudžiai karjeristai.

J. Kuolelis

Kokią Lietuvą mums davė kovo 11–oji, puikiai pasako vienas iš tų LKP lyderių, kurie „neišvertė kailio“, bet liko tuo, kuo visada ir buvo – idėjiniais komunistais, internacionalistais ir socialistinės Lietuvos patriotais – J. Kuolelis. Šis nepabijojo už savo įsitikinimus kartu su M. Burokevičiumi ir J. Jermalavičiumi ragauti ir politinio kalinio duonos. „Kol mes buvome persekiojami, teisiami ir kalinami, vyko didžiuliai pasikeitimai visuomenėje, žmonių sąmonėje. Svarbiausia gyvenimo prasmė – pinigai. Sąžinė, garbė, ištikimybė, draugystė, pagaliau ir laisvė – tapo nereikalingos sąvokos. Įsivyravo nematytas cinizmas, panieka tiems, kurie nesugebėjo prisivogti, prisiplėšti, prisitaikyti. Kaip nebūtų keista, imama laikyti, kad tie „naujieji lietuviai“, įvairūs persivertėliai ir turi būti tikrieji šeimininkai, atsiradę pastarųjų amžių sandūroje. Jie supirkinėja butus, namus, jachtas, žemes, „prichvatizuoja“ gamyklas ir fabrikus, viešbučius, nusiperka politikus valdininkus, patys atsiduria valdžioje. Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse net imama žavėtis tokiais, kurie geba įžūliai grobti, atvirai ir gražiai meluoti, niekindami skriaudžiamą ir skurstančią liaudį – tautos daugumą.“ – taip žymusis politinis kalinys apibūdino „nepriklausomąją“ kovo 11–osios Lietuvą (J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 374). Ir tai – tikra tiesa.

Kuo greičiau tai suvoks Lietuvos ir lietuvių liaudies likimui neabejingi, atsakymų į gyvenimo klausimus ir sprendimų visuomenėje viešpataujančioms blogybėms ieškantys jaunųjų kartų atstovai, tuo labiau jie priartės prie svarbios išvados, kad kovo 11–oji – jokia ne laisvės ar nepriklausomybės šventė, o landsbergiečiai ir tautininkai neturi jokio realaus tėvynės meilės monopolio.

Kibirkštis

* Lietuvos policijos generalinis komisaras, L. Pernavas, komentuodamas skandalingąjį I. Strazdauskaitės nužudymą, pats iškėlė nepatogias valdantiesiems tiesas: „Turbūt mums reikia kalbėti ne apie tai, kas nutiko ne taip, ne apie tą automobilį, o apskritai apie sistemines problemas mūsų valstybėje, visuomenėje. Pažiūrėkit, turbūt keli dalykai, kuriuos turime išskirti: tai didžiulė socialinė atskirtis, tai karta asmenų, užaugusių po 1990 metų, gimę nepriklausomoje Lietuvoje.“ (Kas vyksta Kaune). Išsigimstantis ir žūstantis jaunimas – tai kapitalizmo aukos.