Vaikžudystė Kėdainiuose

Vaikžudys G. Kontenis

Visa Lietuva kalba apie šią savaitę Kėdainiuose motinos M. Kaziukaitytės sugyventinio G. Kontenio, mirtinai sumuštą keturmetį berniuką (Medikai: mažametis Kėdainiuose praktiškai buvo užmuštas): kas baisisi ar piktinasi žiaurumu, kas darosi sau asmeninę reklamą sentimentaliomis „atminimo akcijomis“. Tuo tarpu dalis valdančiųjų stengiasi panaudoti šį įvykį kaip pretekstą norvegiško stiliaus juvenalinei justicijai „prastumti“. Daug kas vadina tai netgi „Lietuvos tragedija“...

Bet tik nedaugelis balsų, palyginti menkai išgirstamų, kalba apie esminius dalykus: juk šios vaikžudystės būta nei izoliuoto incidento, nei kokios anomalijos. Priešingai – Kėdainių tragedija yra atspindys pačios mūsų visuomenės socialinės bei moralinės degradacijos.

Kalbėti reikia ne šiaip apie tai, koks išsigimėlis esą Kontenis – kalbėti reikia apie tai, kas darosi visoje Lietuvoje: smurtas šeimose ir mokyklose – muštynės, žudynės, savižudybės net mažamečių tarpe. Visuose šiuose reiškiniuose Lietuva neabejotinai stovi tarp europinio masto lyderių.

Tai, kas įvyko Kėdainiuose – pavienės šeimos tragedija, esanti tik dalimi daug didesnės bendros Lietuvos tragedijos: beveik 30 metų nuo tariamos „nepriklausomybės“ paskelbimo ir kapitalizmo restauracijos besitęsiantis visapusis – ekonominis, politinis, kultūrinis bei moralinis – visuomenės nuosmukis, kurio eigoje mūsų šalis prarado kone ištisą milijoną savo gyventojų.

Šių bėdų priežasčių reikia ieškoti ne tik ekonominiuose veiksniuose – skurde ir bedarbystėje – bet ir visais kanalais brukamoje vartotojiškoje Vakarų kultūroje, kuri, įsisunkusi į daugelio sąmonę, garbina gyvulišką egoizmą, pinigus ir besaikę prabangą, smurtą ir palaidą seksualinį gyvenimą.

Apie visa tai ir derėtų susimąstyti tiems, kas suvokia, jog tikroji mūsų visų tragedija, žymiai didesnė, nei pavienė vaikžudystė Kėdainiuose, kokia šlykšti ji bebūtų.

Kibirkštis