F. Kastro Rio de Žaneire, 1992 m. |
Velionis Kubos revoliucijos
lyderis, F. Kastro (1926-2016),1992 m. birželio 3-14 d. vykusioje Rio de
Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje pasakytoje
kalboje įspėjo pasaulį apie augančios taršos grėsmę ne tik gamtai, o ir pačios
žmonijos išlikimui, nurodydamas šito pagrindinę priežastį – imperialistinių „auksinio
milijardo“ šalių vykdomą Trečiojo pasaulio pavergimą ir išnaudojimą. Būdami tos
nuomonės, kad prieš daugiau kaip dvidešimtį metų Kastro iškeltos problemos
šiandien kaip niekada aktualios, savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šio
pasisakymo vertimą į lietuvių kalbą.
RYTOJ JAU BUS PER VĖLU
Dėl spartaus ir progresuojančio
jos gyvenamos gamtinės aplinkos naikinimo gresia išnykimas svarbiai biologinei
rūšiai – žmonijai.
Šią problemą suvokėme, kai
jau beveik per vėlu ją sustabdyti.
Būtina pažymėti, kad dėl
brutalaus gamtinės aplinkos naikinimo iš esmės kaltos vartotojų visuomenės.
Šios atsirado iš senųjų kolonijinių jėgų ir imperialistinės politikos, kuri
savo ruožtu sukėlė tą atsilikimą ir skurdą, kuris šiandien slegia žmonijos
daugumą.
Sudarydamos tik 20% pasaulio
gyventojų, šios visuomenės suvartoja du trečdalius metalų ir tris
ketvirtadalius pasaulyje pagaminamos energijos. Jos užnuodijo jūras ir upes,
užteršė orą, susilpnino ir pramušė ozono sluoksnį, persunkė atmosferą dujomis,
kurios dabar keičia orų sąlygas su mums jau juntamomis katastrofiškomis
pasekmėmis.
Nyksta miškai. Plečiasi
dykumos. Kasmet milijardai tonų derlingos dirvos atsiduria jūroje. Išmiršta
įvairiausios rūšys. Populiacijų augimas ir skurdas skatina desperatiškus
mėginimus išgyventi net gamtinės aplinkos sąskaita. Dėl šito neįmanoma kaltinti
Trečiojo pasaulio šalių. Vakar jos buvo kolonijomis; šiandien jos išnaudojamos
ir apiplėšinėjamos neteisingos tarptautinės ekonominės santvarkos.
Sprendimu negali būti
užkirtimas kelio vystytis tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tikrovė tokia,
kad šiais laikais viskas, kas prisideda prie atsilikimo ir skurdo, tuo pačiu reiškia
ir baisų ekologijos pažeidimą. Dėl šito Trečiajame pasaulyje kasmet miršta
dešimtys milijonų vyrų, moterų ir vaikų – daugiau kaip abiejuose pasauliniuose
karuose. Nelygios prekybos sąlygos, protekcionizmas ir užsienio skolos grasina
ekologijai ir skatina aplinkos niokojimą.
Jei mes norime išgelbėti
žmoniją nuo šito susinaikinimo, turime geriau perskirstyti pasaulyje esančius
turtus bei technologijas. Kad didžiojoje Žemės dalyje būtų mažiau skurdo ir
alkio, keliose šalyse turi būti mažiau prabangos ir švaistymo. Mums nereikia į
Trečiąjį pasaulį daugiau perkėlinėti aplinką niokojančių gyvenimo būdų ir
vartojimo.
Padarykime žmonių gyvenimą
racionalesniu. Sukurkime teisingą tarptautinę ekonominę santvarką. Panaudokime
visas būtinas gamtos mokslų žinias, kad užtikrintume nuo taršos laisvą,
ilgalaikį vystymąsi. Grąžinkime ne užsienio skolą, o ekologinę skolą. Tegul
išnyksta alkis, o ne žmonija.
Dabar, kai yra pranykusi
tariama komunizmo grėsmė ir nebėra pasiteisinimų šaltiesiems karams,
ginklavimosi varžyboms ir karinėms išlaidoms, kas trukdo nedelsiant panaudoti
šiuos išteklius, norint paskatinti Trečiojo pasaulio vystymąsi ir kovoti su
ekologinio planetos sunaikinimo grėsme?*
Tegul baigiasi
savanaudiškumas. Tegul baigiasi hegemonijos.
Tegul baigiasi nejautrumas,
neatsakingumas ir apgaulė.
Rytoj jau bus per vėlu
padaryti tai, ką turėjome padaryti seniausiai.
* Galima sakyti, kad šio
klausimo būta retorinio, nes, anot V. Lenino, – „Ekonominės ir politinės raidos
netolyginumas yra besąlygiškas kapitalizmo dėsnis.“ (V. Leninas. Pilnas raštų
rinkinys. V., 1983. T. 26, 332). Kol egzistuosiąs kapitalizmas ir
imperializmas, tol nebus įmanomas ir aukščiau minėtosios problemos – mums visiems
gyvybiškai svarbios problemos – išsprendimas. Red.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą