Fidelio Kastro atminimui

Eidamas 91-uosius savo gyvenimo metus mirė žymus tarptautinio komunistinio judėjimo veteranas, Kubos Komunistų Partijos (KKP) kūrėjas, gyva legenda tapęs revoliucionierius F. Kastro (International Communist Press). Imperialistams ir jų pakalikams – „laisvai ir objektyviai“ (skaityk: už pinigus perkamai) žiniasklaidai, „politologams“ ir kitiems „ekspertams“ – „mirė žiaurus diktatorius“; tuo tarpu pažangioji žmonijos dalis gedi netekusi tikro revoliucinės minties ir praktikos milžino.

Gimęs 1926 m. rugpjūčio 13 d. pasiturinčio plantatoriaus A. Kastro sūnumi, F. Kastro nuo jaunų dienų turėjo visas sąlygas mokytis, plėsti savo kultūrinį bei intelektualinį akiratį, o tuo pačiu matyti visuomenę „iš viršaus“, valdančiųjų klasių perspektyvoje*. Būdamas gabus ir išskirtinio proto jaunuolis, F. Kastro domėjosi humanitariniais mokslais ir aktyviai sportavo, bet itin gerų pažymių neturėjo.

1945 m. F. Kastro Havanos universitete pradėjo studijuoti teisę. Tuo metu Kuba, de jure nepriklausoma, faktiškai buvo JAV kolonija, „bananų respublika“ – pigios darbo jėgos, išteklių ir prostitučių kraštu. Šalyje žemės nuosavybė buvo tapusi stambių žemės ūkio kapitalistų, latifundininkų, monopoliu; bežemiai ir mažažemiai valstiečiai skurdo, kęsdami ekonominį išnaudojimą, nepriteklių ir pažeminimą. Beraštė liaudis skurdo, o imperialistams parsidavusi kompradorinė buržuazija lobo iš savo tautiečių kraujo ir prakaito. Matydamas šią gilią socialinę nelygybę, korupciją, politinį bei moralinį išsigimimą ir išorinį šalies pavergimą, F. Kastro pradėjo įsitraukti į visuomeninę ir politinę veiklą. Tačiau marksistu jis dar nebuvo – nors ir keldamas JAV hegemonijos problemą, iš pradžių labiau akcentavo atskirų politinių veikėjų, ypač tuometinio Kubos prezidento R. Grau, korupciją, o ne pačią kapitalizmo prigimtį; 1947 m. tapo kairiosios patriotinės Kubos Liaudies Partijos (Partido Ortodoxo)** nariu.

F. Kastro jaunystėje, iki revoliucijos

Toliau kovodamas prieš JAV parsidavusį Kubos politinį režimą, F. Kastro ne tik aktyviai organizavo pažangiai nusiteikusius studentus, bet ir suartėjo su darbo žmonių judėjimu, jo keltais ekonominiais reikalavimais. 1950 m., nepaisant prieš opoziciją nukreiptų politinių represijų, F. Kastro sėkmingai užbaigė mokslus, įgydamas teisės daktaro laipsnį ir tęsdamas savo veiklą.

Liaudies nepasitenkinimas valdžia augo ir 1952 m. rengtuose rinkimuose buvo prognozuojama opozicinių jėgų, tame tarpe ir KLP, pergalė, tačiau paskutinę minutę organizuoto pučo keliu į valdžią atėjo ir karinę diktatūrą įvedė F. Batista – tapęs tiesiogine JAV imperialistų marionete-administratoriumi Kuboje. F. Batista nedelsdamas nutraukė Kubos diplomatinius santykius su Tarybų Sąjunga ir pradėjo nuožmų kairiųjų patriotinių jėgų persekiojimą.

Jau studijų laikais radikalėjusios, tuomet F. Kastro pažiūros tiesiog dėsningai artėjo prie marksizmo: „Aš savarankiškai priėjau išvados, kad kapitalistinė ekonomika yra absurdiška. Jau iki susidūrimo su marksistine ir leninine literatūra, aš buvau utopinis komunistas. O utopinis komunistas – toks žmogus, kurio idėjos neturi jokio mokslinio ar visuomeninio pagrindimo, bet kuris vis dėlto mato, jog reikalai prasti, kuris mato skurdą, neteisybę, nelygybę, neatskiriamą prieštaravimą tarp visuomenės ir tikros pažangos.“ (F. Castro. My Life. V., Penguin Books, 2007, p. 99-100).

Negaišdamas laiko, iš karto po F. Batistos pučo, F. Kastro ir jo bendražygiai ėmė organizuoti pasipriešinimą prieš valdžią uzurpavusią chuntą; sukurta pagrindinė organizacija – „Judėjimas“ – kurios narių daugumą sudarė pažangūs studentai bei vargingieji miestiečiai. Rengtasi ginkluotam sukilimui, prasidėjusiam 1953 m. liepos 26 d., kuomet 165 F. Kastro vestų kovotojų užpuolė už Santjago de Kubos buvusias Monkados kareivines. Bet kareivinių užimti nepavyko ir greitai reagavusi valdžia sukilimą nuslopino: prasidėjo žudynės ir masiniai areštai.

 

F. Kastro (viduryje) - areštuotas po Monkados kareivinių puolimo

1953 m. rugsėjo 21 d. 122 kovotojai, jų tarpe ir kompanijos siela buvęs F. Kastro, atsidūrė teisiamųjų suole, kaltinami „antikonstituciniais“ veiksmais kėsinantis į „teisėtąją“ šalies valdžią. Teisėjams ir prokurorams F. Kastro atkirto, kad šio sukilimo negalėta būti „antikonstitucinio“, nes pati F. Batistos valdžia, atėjusi karinio perversmo keliu, esanti antikonstitucinė. Dvasiniu sukilimo įkvėpėju, anot F. Kastro, buvęs XIX a. Kubos revoliucionieriaus Ch. Marti palikimas***.

Tų pačių metų spalio 16 d., F. Kastro buvo nuteistas 15 metų kalėti; tądien prieš teismą jo pasakyta baigiamoji kalba, vėliau brošiūros forma išėjusi pavadinimu „Istorija mane išteisins“, tapo savotišku netrukus susikūrusio „Liepos 26-osios judėjimo“**** manifestu. „Aš nebijau kalėjimo, kaip nebijau ir vargano tirono, atėmusio 70-ties mano draugų gyvybes. Nuteiskite mane. Tai neturi reikšmės. Istorija mane išteisins.“ (History Will Absolve Me), – teisėjams išrėžė F. Kastro.

Būdamas kalėjime, F. Kastro galutinai ir visiškai įsisavino nemirtingąją V. Lenino tiesą, kad „Be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T 6, p. 24). Studijuodamas K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino raštus, jaunasis Kubos patriotas atrado tą marksizmo „poeziją“, „geležinę logiką ir aiškumą“, apie kurią prisiminimuose savo laiku rašė lietuvis komunistas V. Kapsukas (V. Kapsukas. Raštai. V., 1962. T. 4, p. 184).

„Vienas iš pirmųjų mano perskaitytų Markso tekstų buvo Komunistų partijos manifestas. Jis man padarė milžinišką įtaką. Ėmiau matyti ir suvokti kai kuriuos dalykus, nes pats buvau gimęs latifundijoje, kuri, be kita ko, buvo supama dar didesnių latifundijų, ir aš žinojau, koks jose paprastų žmonių gyvenimas...

Nuo tada ėmiau godžiai skaityti marksistinę literatūrą, kuri vis labiau ir labiau mane traukė. Man jau iki tol buvo giliai į kraują įaugę tam tikras teisingumo jausmas bei etinės vertybės. Aš šlykštėdavausi nelygybe ir piktnaudžiavimais. Pasijutau, taip sakant, užkariautas šios literatūros. Tai buvo lyg politinis apreiškimas tų tiesų, kurių buvau ir pats priėjęs. Kažkada esu sakęs, kad kaip Odisėją pakerėjo sirenų giesmės, taip mane – nepaneigiamos marksizmo tiesos...

Marksizmas mane išmokė, kas tai yra visuomenė. Iki tol buvau lyg žmogus užrištomis akimis, einantis per mišką ir nežinantis, nei kur šiaurė, nei kur pietūs. Jei ilgainiui iš tiesų nepradedi suvokti klasių kovos istorijos, arba bent jau aiškiai nesupranti, kad visuomenė padalyta į turtuolius ir vargšus, kad vieni žmonės pavergia ir išnaudoja kitus tai ir lieki pasiklydęs miške, nieko nežinodamas.“ (F. Castro. My Life. V., Penguin Books, 2007, p. 100).

Taip F. Kastro apibūdino savo idėjinę transformaciją, po kurios jis galutinai stojo į socializmo ir komunizmo pozicijas, kaip apsisprendęs marksistas-leninietis. Kalėjimo metu jis skaitė ir klasikinę grožinę bei filosofinę literatūrą, nuo I. Kanto iki F. Dostojevskio, viską nuodugniai, marksistiškai analizuodamas. 1955 m. gegužės 15 d., didžiulio visuomenės palaikymo susilaukęs F Kastro, kartu su eile bendražygių buvo amnestuotas ir paleistas iš kalėjimo. Negaišdamas laiko, F. Kastro ėmė vėl telkti savo draugus ir bendraminčius tęsti kovą dėl F. Batistos režimo nuvertimo. Užgimė „Liepos 26-osios judėjimas“****. Bet tais pačiais metais, buržuazinei valdžiai griežtai reagavus į išaugusius protestus bei kitus neramumus, F. Kastro, jo broliui Rauliui ir kitiems teko pasitraukti į Meksiką.

„Fidelis į Meksiką atvyko ieškodamas neutralios vietos pasiruošti didžiajam išbandymui. Jau buvo įvykęs vidinis skilimas po Monkados kareivinių puolimo Kubos Santjage. Visi silpnadvasiai atsiskyrė ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių prisijungė prie politinių partijų ar revoliucinių grupių, kur reikėjo mažiau pasiaukojimo.“, – tuometę situaciją apibūdino Meksikoje su Rauliu ir F. Kastro susipažinęs argentinietis Če Gevara (Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 110-111). Po parengiamųjų darbų, surinkę būrį sekėjų ir finansinę bei materialinę bazę, kurį laiką atsėdėję meksikietiškame kalėjime, su šūkiu „Tėvynė arba mirtis!“ (ispanų k. – Patria o muerte!) draugai išsiruošė į žygį – grįžti į Kubą ir ją išvaduoti, ginklu nuverčiant JAV marionetę Batistą.

 

F. Kastro (kairėje) su Če Gevara

1956 m. lapkričio 25 d. F. Kastro vadovaujami 81 kovotojai išplaukė į Kubą; ten jų laukė ilga ir sunki partizaninė kova, kuriai laimėti prireikė trejų metų – 1959 m. sukilėlių kariuomenė paėmė Havaną, o F. Batista su artimiausiais savo pakalikais pabėgo į JAV. Greitai prasidėjo radikalios socialinės, ekonominės ir politinės permainos, užrūstinusios buvusius Kubos šeimininkus – vietinę buržuaziją ir JAV imperialistus. To pasėkoje 1961 m. naktį iš balandžio 16 į balandžio 17 d., iš Nikaragvos atvykusi ir Kuboje išsilaipinusi tūkstantinė kontrrevoliucinių diversantų grupė pamėgino nuversti naująją vyriausybę ir grąžinti Kubą atgal į praeitį – bet šis bandymas gėdingai pralaimėjo ir banditai balandžio 20 d. pasidavė. Ši pergalė tik dar labiau sustiprino F. Kastro populiarumą ir pasitikėjimą revoliucine valdžia.

 

F. Kastro su draugais-partizanais

Tų pačių metų gegužės 1 d., minint tarptautinę darbininkų solidarumo dieną, Kuba buvo oficialiai paskelbta esanti socialistine valstybe. „Kokia tai yra tėvynė? Tėvynė, priklausiusi nedidelei mažumai? Ar šiandienos tėvynė? Šiandienos tėvynė, kurioje esame išsikovoję teisę ir išmokę spręsti savo likimą, tėvynė, kuri bus – dabar ir amžinai – kaip norėjo Marti – ne saujelės, o tėvynė visų gerovei!“ – socialistinius pertvarkymus skelbusioje kalboje apie naująją Kubą teigė F. Kastro (Cuba is a Socialist Nation). 

Į masinius mitingus rinkdavosi šimtai tūkstančių kubiečių; lyg tikriausias liaudies tribūnas, F. Kastro mitinguose šnekėdavo valandų valandas, neišsekdamas ir įkvėpdamas liaudies mases darbui ir kovai už naują ir geresnį gyvenimą. Jo iškalba, įtaigumas ir didžiulė aistra, šventas įsitikinimas komunizmo reikalo teisingumu – visa tai tapo Kubos darbo žmones įkvėpusia dvasine jėga; F. Kastro tapo Kubos revoliucijos įkūnijimu ir įasmeninimu. „Fidelis ir masė pradeda kartu vibruoti vis intensyvėjančiame dialoge, kol pasiekiama viršūnė kovos ir pergalės šūkio apvainikuojama išvada. Kas sunku suprasti šios revoliucijos patyrimo nepergyvenusiam žmogui, tai yra ši artima dialektinė vienybė tarp asmenybės ir masės, kurioje abu tarpusavyje susiję ir, tuo pačiu, kurioje masė, kaip individų agregetas, bendrauja su savo vadovais.“ – taip F. Kastro fenomeną apibūdino Če Gevara (Žmogus ir socializmas Kuboje).

Atėjo galas tai Kubai, kurioje klestėjo skurdas ir dirbančiųjų išnaudojimas, fizinis bei moralinis visuomenės išsigimimas ir užgimė nauja, socialistinė visuomenė: ryžtingais žingsniais likviduotas neraštingumas, užtikrintas nemokamas ir aukštos kokybės mokslas bei sukurta viena geriausių nemokamų sveikatos apsaugos sistemų visame pasaulyje: kol Afrikoje prasidėjus „Ebolos“ krizei „demokratinės“ JAV ir ES siuntė karius (skaityk: ginkluotų plėšikų gaujas), Kuba siuntė geriausius savo medikus (Guardian), o naujagimių mirtingumas socialistinėje Kuboje – gerokai mažesnis, nei turtingiausioje pasaulio valstybėje – imperialistinėse Jungtinėse Valstijose.

F. Kastro (kairėje - N. Chruščiovas) pasisakymas Maskvos Raudonojoje aikštėje

Tuo tarpu glaudūs santykiai su Tarybų Sąjunga ir kitomis socializmo šalimis užtikrino Kubai ne tik politinę atramą, o ir plačias rinkas savo gaminiams eksportuoti bei reikiamoms prekėms importuoti. Tai laidavo visapusišką naujosios socialistinės Kubos suklestėjimą revoliuciją sekusiais dešimtmečiais.

Iš „Liepos 26-osios judėjimo“ ir Liaudies Socialistų Partijos***** jungtuvių 1965 m. gimė naujoji KKP, tapusi visos liaudies ir valstybės politiniu bei idėjiniu avangardu – ši nuostata tapo teisiškai ir instituciškai įtvirtinta 1976 m. paskelbtoje Kubos Konstitucijoje (1976 m. Kubos Konstitucija). Aišku, pirminis Kubos revoliucijos motyvas buvo patriotizmas – tai buvo nacionalinio išsivadavimo iš JAV imperializmo judėjimas, tik laipsniškai peraugęs į socialistinę revoliuciją. Tačiau ne mažiau svarbi Kubos revoliucijai buvo ir internacionalizmo – visų tautybių darbo žmonių solidarumo – idealai, kuriuos ryškiausiai įkūnijo ir kankinio mirtimi 1967 m. spalio 9 d. išreiškė Kubai labiau savu nei pačioje tėvynėje tapęs argentinietis Če Gevara: ir po didžiojo Lotynų Amerikos revoliucionieriaus-internacionalisto Če Gevaros mirties, F. Kastro vadovauta KKP nenukrypo nuo proletarinio internacionalizmo pagrindų, teikdama realią medžiaginę ir karinę paramą revoliuciniams nacionalinio ir socialinio išsivadavimo judėjimams visame pasaulyje – Angoloje, Namibijoje, Burkina Fase, Pietų Afrikos Respublikoje ir t. t.

KKP suvažiavimas

Įkvėpiantis Kubos revoliucijos pavyzdys pritraukė nesuskaitomus tūkstančius, tikriausiai net milijonus žmonių visame pasaulyje, prie nemirtingųjų marksizmo-leninizmo idėjų, kurioms F. Kastro su savo bendražygiais liko ištikimas ir po gorbačiovinę „Perestroiką“ sekusio TSRS sugriovimo ir pasaulinės kontrrevoliucijos XX a. pabaigoje. Socializmo valstybėms vienai po kitos krentant atgal į kapitalistinės barbarybės ir išsigimimo glėbį, o Kinijoje su Vietnamu „minkštuoju“ būdu atstačius kapitalistinius santykius, „ypatingąjį ekonominį periodą“****** Kuba, kaip ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, liko stovėti kaip vienas paskutiniųjų socializmo bastionų monopolinio kapitalo užvaldytame pasaulyje.

„Išnykus Tarybų Sąjungai ir socialistinei stovyklai, niekas nebūtų nei už vieną centą lažinęsis už Kubos revoliucijos išlikimą. Šalis patyrė stingdantį smūgį, kai kone pernakt ši didžioji galybė (TSRS – Red.) sugriuvo ir paliko mus šaltyje, vienus vienutėlius – mes netekome visų rinkų savo cukrui parduoti, nustojome gavę maisto produktus, kurą, netgi medieną, reikalingą karstams. Netrukus jau buvome be kuro, be išteklių, be maisto, be muilo – be nieko. Ir visi galvojo, „Na, dabar jau ir tai (revoliucija) žlugs“, – o kažkokie idiotai dar galvoja – jei ji nežlugs dabar, tai ji žlugs vėliau. Ir kuo labiau jie apie tai fantazuoja, tuo labiau mes privalome mąstyti, prieiti savų išvadų, kad toks pralaimėjimas niekada nepaimtų šios šlovingos nacijos.“, – po TSRS žlugimo Kubą ištikusias bėdas prisiminė F. Kastro (F. Castro. My Life. V., 2007, Penguin Books, p. 365).

F. Kastro su U. Čavezu

Ryžtingos F. Kastro vadovybės dėka, Kuba, nepaisant sunkumų, klaidų bei prieštaravimų, į XXI amžių vis dėlto įžengė kaip socialistinė valstybė: o 1999 m. su U. Čavezo atėjimu į valdžią Venesueloje, Lotynų Amerikoje ėmė augti JAV imperializmui oponuojančių jėgų įtaka, ko pasėkoje sumažėjo ir nuo TSRS žlugimo prasidėjusi Kubos ekonominė izoliacija.

2008 m. F. Kastro pasitraukė iš Prezidento posto, kuriame buvo nuo 1976 m., o 2011 m. ir iš KKP Centro Komiteto Pirmojo sekretoriaus pareigų, įpėdiniu paskirdamas jaunesnįjį brolį R. Kastro ir išeidamas į pensiją. Bet dėl senatvės ir silpusios sveikatos pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, F. Kastro nenustojo domėjęsis ir, kiek galėdamas, veikęs komunizmo idealų vardan; kalbėjo, rašė straipsnius, juose paliesdamas šių laikų Kubos bei pasaulio aktualijas. Nepaisant pasaulinės socializmo sistemos žlugimo, tarptautinio komunistinio judėjimo nuosmukio ir ideologinės krizės, F. Kastro liko ištikimas marksizmo-leninizmo mokymui, liko ištikimas sau pačiam – suvokė „socialistiniu“ fasadu maskuojamų nukrypimų į kapitalizmą pavojų: „Buvo tokių, kurie galvojo, kad kapitalistiniai metodai leis pastatyti socializmą. Tai – viena didžiausių klaidų istorijoje... turiu nesuskaitomą daugybę pavyzdžių, kaip teoretikais turėję būti žmonės nesugebėjo teisingai išaiškinti Markso, Engelso ir Lenino filosofijos, tuo būdu padarydami didžiules klaidas.“ (F. Castro. My Life. V., 2007, Penguin Books, p. 623).

Kai dėl pačios Kubos, F. Kastro neprarado tikėjimo savo šalimi ir jos socialistiniu keliu, net apmąstydamas daugybės kitų socialistinių revoliucijų nesėkmes: „Ar yra taip, kad revoliucijoms lemta žlugti, ar tiesiog kai kurie žmonės jas sužlugdo? Ar žmones gali ar negali sustabdyti jų žlugimą? Dažnai sau kėliau šiuos klausimus. Ir štai ką į juos galiu atsakyti: jankiai negalės sunaikinti šio revoliucinio proceso, nes mes turime visą naciją, kuri apmokyta naudoti ginklus, visą naciją, kuri, nepaisant mūsų ydų, turi tokią aukštą kultūrą, žinias ir supratimą, kad ji niekada nebeleis savęs paversti jankių kolonija.“ (ten pat).

„Bet ši šalis gali susinaikinti – sunaikinti pačią save. Ši Revoliucija gali susinaikinti. Mes galime ją sunaikinti – ir tai būtų mūsų kaltė. Jei nesugebėsime pataisyti savo ydų. Jei nepadarysime galo daugeliui blogybių – vagystėms, diversijoms, įvairiems kanalams, per kuriuos ypatinguoju (ekonominiu) laikotarpiu kai kurie galėjo pralobti – kad niekada prie jų nebegrįžtume.“ (ten pat). Taigi, F. Kastro aiškiai suvokė ir grėsmes socializmo išlikimui Kuboje, o šiuo požiūriu jaudintis iš tiesų yra dėl ko – ne tik problemų šalyje, o ir oportunistų bei kitų sabotažo vykdytojų iš vidaus, pačioje KKP, netrūksta.

O dėl pasaulio ateities – F. Kastro dar 2014-aisiais rašė, kad nėra kito kelio – „Nugalės arba teisingos idėjos, arba katastrofa“ (Just ideas or disaster will triumph); jis suprato ir VII KKP Suvažiavime pažymėjo, kad, nepaisant 1990 m. įvykių ir dabartinio nuosmukio, ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje XXI amžius dar išvys naują socialistinę revoliuciją – kur ir kada – lieka atviru klausimu. 

 

F. Kastro šių metų balandį kalba VII KKP Suvažiavime

Tačiau šis idealas jo niekada neapleido: „Mūsų pašaukimas yra skleisti tai, ką gero ir kilnaus turi kiekvienas žmogus, pasiekti, kad kiekvienas atsiverstų ir taptų revoliucionieriumi“, – rašė artimas F. Kastro draugas Če Gevara (Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 75). Vargu, ar daug rastume žmonių, kurie šį komunisto pašaukimą būtų vykdę taip veiksmingai, taip įtikinamai, su tokia milžiniška energija ir pasišventimu, kaip vykdė jį F. Kastro. Taip, žmogus mirtingas – gyvena ir miršta tik vieną vienintelį kartą, bet gali likti gyvu amžiams liaudies ir netgi visos žmonijos širdyje. „Mirė jo kūnas, bet jis vis gyvas, nes yra milijonai žmonių, svarbiausia, jaunuolių, kurie seka jo pėdomis. Ir čia, ir visame pasaulyje.“ – teigė senas F. Kastro bendražygis vienas 1956-1959 m. revoliucinių kovotojų Chuanas M. Ameiheiras (Granma). Arba, rusų poeto N. Nekrasovo žodžiais tariant:

Kas šio amžiaus užmojams tarnauja,
Kas negaili proto ir širdies
Kovai dėl žmonijos kelio naujo,
Tas išliks gyvent ir po mirties.

Šia prasme F. Kastro nemirė – ir mirti negalėjo, o yra ir bus gyvas. Jo paties gyvenimas, o ir Kubos revoliucija apskritai, parodė, kad netgi mažas būrys draugų, vienijamas kilnių ir pažangių socialinių idėjų, ginkluotas marksizmo-leninizmo mokslu ir tikslingai bei disciplinuotai veikdamas, gali iš pagrindų pakeisti savos šalies likimą. Kad net maža ir vargana šalis gali atsistoti ant kojų ir atgauti savo orumą, sukurti didelius medžiaginius bei dvasinius turtus. Kad geresnis pasaulis – įmanomas, o kilnumas ir heroizmas – ne pasakų, o tikro, pilnakraujo žmogaus gyvenimo realybė.

Ką reiškia proletarinė revoliucija, žygis į socializmą ir komunizmą? – į tai F. Kastro atsakė šitokiais žodžiais: 

„Revoliucija reiškia suvokti istoriją; tai yra pakeitimas visko, kas privalo būti pakeista; tai yra pilna lygybė ir laisvė; tai yra elgimasis su kitais, ir su savimi, kaip su žmonėmis; tai yra mūsų pačių išsivadavimas savo pastangomis; tai yra metimas iššūkio socialinėje ir nacionalinėje srityje ir už jos ribų esančioms viešpataujančioms jėgoms; tai reiškia ginti vertybes, kuriomis tikime, bet kurios aukos kaina; tai yra kuklumas, atsidavimas, altruizmas, solidarumas ir heroizmas; tai reiškia kovoti su narsa, protu ir realizmu; tai reiškia niekada nemeluoti ir nepažeisti etinių principų; tai yra gilus įsitikinimas, kad nėra žemėje galios, kuri galėtų sutriuškinti tiesos ir idėjų jėgos. Revoliucija reiškia vienybę; ji yra nepriklausomybė; ji yra kova už mūsų svajones apie teisybę Kubai ir pasauliui, kuri sudaro pamatą mūsų patriotizmo, mūsų socializmo ir mūsų internacionalizmo.“ (Kalba 2000 m. gegužės 1 d.).

Visa tai – pamoka, neprarandanti savo aktualumo iki šiol; pamoka, kurią F. Kastro gyvenimas davė ne tik kubiečiams ar Kubos komunistams, o visai pažangiai nusiteikusiai žmonijos daliai. Šiuo požiūriu jo gyvenimo istorija – ne tik Kubos, o ir viso pasaulio istorinis turtas, kurio garbė ir šlovė neblės tol, kol bus tikrų Žmonių, kurie savo darbais įkūnys tai, ką įkūnijo ir F. Kastro. „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“, – rašė poetas-revoliucionierius J. Janonis (J. Janonis. Raštai. V., 1957. T. 1, p. 299). Tokio paminklo F. Kastro tikrai nusipelnė – ir jį statyti yra bendras visų mūsų bendras uždavinys.

„Visais laikais ir visomis aplinkybėmis pakaktų priežasčių nekovoti, bet tai ir bus vienintelis kelias niekada neatgauti laisvės.“, – tokią gilią mintį, rašydamas įvadą Če Gevaros „Bolivijos dienoraščiui“, savo laiku išsakė F. Kastro (Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. V., 2007, p 15). Ją turėtų įsisavinti kiekvienas doras ir mąstantis žmogus, kuriam ne vis vien, kokia bus jo šalies, tautos ir žmonijos ateitis; juo labiau, ją įsisavinti privalo visi, laikantys save marksistais, ypatingai esamu nuosmukio ir politinės reakcijos laikotarpiu. „Nesunku būti revoliucionieriumi tada, kai revoliucija jau kilo ir visokie šliejasi dėl paprasto patraukimo, dėl mados, kartais net asmeninės karjeros sumetimais... Daug sunkiau – ir daug vertingiau – mokėti būti revoliucionieriumi, kai dar nėra sąlygų tiesioginei, atvirai, tikrai masiškai, tikrai revoliucinei kovai“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 81). Tik šio sunkumo, apie kurį kalbėjo V. Leninas, įveikimas, įgalins mus tikrai tęsti tą didį kelią, kuriuo žengė F. Kastro.

Šituo ir atminkime F. Kastro – didį politiką, valstybės ir partijos vadovą, revoliucionierių, komunistą, o pirmiausia – Žmogų, nelaukusį  orumo, laisvės ar teisybės iš dangaus, o visa esybe dėl jos kovojusį iki paskutinio atodūsio. Mūsų visų širdyse F. Kastro nemirė - Jis gyvens visada!

Parašė: Vincas Nevėžietis

* Daugelis žymių revoliucionierių, ir K. Marksas su F. Engelsu, kaip ir mūsų tautietis A. Sniečkus – patys buvo kilę ne iš proletarinės, o netgi buržuazinės socialinės aplinkos. Bet lemiamasis klausimas yra ne asmens kilmė ar konkreti socialinė padėtis, o jo klasinis ir idėjinis apsisprendimas – už kurią klasę, proletariatą ar buržuaziją, jis dirbs ir kovos? „Kaip anksčiau bajorijos dalis perėjo į buržuazijos pusę, taip dabar buržuazijos dalis pereina į proletariato pusę, būtent – dalis buržua-ideologų, kurie pakilo iki teorinio visos istorinio judėjimo eigos supratimo.“, - „Komunistų partijos“ manifeste rašė K. Marksas ir F. Engelsas (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 17). Red.

** Kubos Liaudies Partija aiškiai apibrėžtos ir nuoseklios ideologijos neturėjo, bet apie nacionalinio išsivadavimo ir pažangių socialinių permainų siekius  vienijo plataus spektro veikėjus bei grupes – nuo Kubos nacionalistų ir socialinių reformistų, iki socializmo ir komunizmo šalininkų. Vėliau, nugalėjus revoliucijai, 1959 m. įsijungė į F. Kastro vadovautą „Liepos 26-osios judėjimą“. Red.

*** Chosė Marti (1853-1895) – poetas ir rašytojas, Kubos nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjas, revoliucionierius, kovojęs prieš ispanų kolonizatorius, už Kubos nepriklausomybę. Žuvo mūšyje prieš Ispanijos kariuomenę 1895 m. gegužės 19 d. Red.

**** Liepos 26-osios judėjimas. Įkurtas 1955 m. Monkados antpuolio veteranų ir jaunųjų aktyvistų iš kairiojo KLP (Ortodoksų) sparno bei kitų organizacijų. 1956 m. kovą oficialiai atsiskyrė nuo KLP (Ortodoksų). Per revoliucinį karą jį sudarė Sukilėlių armija kalnuose („Sierra“) ir miesto pogrindinis tinklas („Llano“). 1961 m. su Liaudies socialistų partija ir Revoliuciniu direktoratu susijungė į Suvienytąją revoliucinę organizaciją SRO). (plg. iš: Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 252). Red.

****** Liaudies Socialistų Partija – 1925-1961 metais veikusi Kubos marksistinė partija, kurios nariu buvo F. Kastro jaunesnysis brolis F. Kastro. Galiausiai įsijungė į KKP. Red.

****** „Specialusis laikotarpis“ – 1989 m. dėl žlungančios pasaulinės socialistinės sistemos ir imperialistų spaudimo prasidėjęs Kubos ekonominių sunkumų laikotarpis, ypatingai paaštrėjęs 1994 m. Red.