Daug triukšmo dėl Trampo

JAV prezidento rinkimus laimėjus D. Trampui*, žiniasklaidoje imta nuogąstauti – kaip galėjęs laimėti ne tas, kurio buvo tikimasi? Vieniems tai sukėlė džiaugsmą, kitiems, baimę, nusivylimą ar pasipiktinimą. Tuo tarpu dauguma lietuviškųjų „antisistemininkų“, panašu, veržiasi į Trampo gerbėjų klubą: esą „valdantysis elitas pralaimėjo“, „prasidės permainos“, „bus išardoma NATO“ ir t. t. 

Bet šitokios viltys yra ne kas kita, kaip naivios iliuzijos tų, kurie, matydami akivaizdų „nepriklausomos“ Lietuvos ES sudėtyje „pravalą“ ir stokodami gilesnio politinio išprusimo, yra linkę patikėti kone kiekvienu naujai apsiskelbiančiu ar apskelbiamu „mesiju“. Juk tie patys mūsų „antisistemininkai“ prieš pusantrų metų panašiai žavėjosi „kairiuoju“ Graikijos premjeru A. Cipru, kaip kad dabar liaupsina „ultradešiniųjų“ numylėtinį D. Trampą**.

Pirmiausiai turėtume aiškiai suvokti, kas toks apskritai yra D. Trampas, ne tik kaip asmuo, o ir kaip būsimasis JAV prezidentas; kokiems klasiniams interesams ir tuos interesus atitinkančiai ideologijai jis atstovauja? Tik aiškus atsakymas į šį klausimą įgalins mus teisingai įvertinti situaciją.

Taigi, kas yra D. Trampas? Paprasčiausias atsakymas būtų toks: didžiule arogancija ir chamišku elgesiu garsėjantis milijardierius ir „realybės šou“ žvaigždė. Bet tai tik bendras fonas. 

Pagrindiniu jo „pasaulėžiūros“, jei taip galima vadinti prieštaringų pasisakymų kratinį, akcentu, kiek tai liečia tarptautinius reikalus, yra Amerikos, kaip aukos, idėja. Esą visas pasaulis kone čiulpiąs amerikiečių syvus, o JAV „pasaulinis policininkavimas“, tai tikrų tikriausio altruizmo, už kurį neva trūksta pelnyto atlygio, išraiška. Tuo tarpu jo retorikoje vyrauja abstrakčios frazės apie „didingą Ameriką“ ir nuorodos į konkrečius atpirkimo ožius – musulmonus ir meksikiečius migrantus – laimėjusios jam daugybės biurgerių simpatijas ir balsus.

Aišku, kad didžioji dalis JAV piliečių nusivylė B. Obamos prezidentavimu, o balsas už H. Klinton buvo pagrįstai laikomas balsu už Obamos politikos tąsą. Tuo tarpu aštrų liežuvį turintis D. Trampas sugebėjo pristatyti save kaip tariamai „anti-isteblišmentinį“ kandidatą. Turint omeny JAV aštrėjančias ekonomines problemas ir Amerikos nuosmukį pasaulinėje arenoje, natūralu, kad masės balsuotojų ieškojo tikrų ar tariamų alternatyvų.

Tačiau, kaip ir H. Klinton, Respublikonų kandidatu tapęs D. Trampas – joks ne „isteblišmento“ priešininkas, o dar vienas JAV valdančiosios klasės – monopolinio kapitalo – interesų reiškėjas. Tarp daugybės faktų, Trampo buvimą eiliniu imperialistinio plėšikavimo šalininku, rodo jo siūlymas JAV aktyviau įsitraukti į kovą su „Islamo valstybe“, siekiant kuo greičiau užimti Irake esančius naftos telkinius (Guardian) bei kam, kaip ir visiems Amerikos prezidentams būdingas palankus požiūris į sionistinį Izraelio režimą (Haaretz). Paradoksalu, bet prie jo, kaip „anti-isteblišmentinio“ kandidato, įvaizdžio kūrimo, nemaža dalimi prisidėjo pats „isteblišmentas“ – milijardus žarstantys rėmėjai,  korporacinė žiniasklaida ir t. t.

Jo idėja apie Ameriką, kaip tariamą pasaulio „auką“, turėtų kelti juoką bet kuriam žmogui, kuris nors kiek suvokia šiuolaikiniame pasaulyje viešpataujančios sistemos – kapitalistinio imperializmo*** – esmę ir JAV poziciją šioje sistemoje. Iš tiesų JAV – jokia ne auka, o valstybė-parazitas, lobstantis iš likusio pasaulio išnaudojimo****. 

Be to, kad didžioji dalis JAV gamybinio kapitalo išvežta į Trečiojo pasaulio šalis, kuriose greta lengvai pasiekiamų gamtinių išteklių, barbariškai išnaudojama pusvelčiui parsiduodanti gyva darbo jėga, milžiniškas plėšimas vykdomas ir finansinio kapitalo kanalais. JAV doleriui esant pagrindine pasaulio rezervine valiuta, vien pinigų emisija leidžia Amerikai vykdyti jai ypač naudingus neekvivalentinius mainus: už savaime beverčius pinigus pasisavinamos milžiniškos gyvo darbo kuriamos medžiaginės vertės iš viso pasaulio. 

Simptomiška, kad Amerikai priklauso 46% viso pasaulio milijonierių, tuo pačiu jai esant ir turtingiausia, ir didžiausia turtine nelygybe pasižyminčia šalimi pasaulyje (Credit Suisse, 2015). Nepaisant šios nelygybės ir egzistuojančio skurdo bei socialinių problemų, itin privilegijuota JAV pozicija pasaulinės imperializmo sistemos piramidėje laiduoja tam tikrą stabilumą ir komfortą, paremtą palyginus gausia ir į buržuaziją orientuota „darbininkų aristokratija“.

Ir vis dėlto JAV, kaip pasaulinio hegemono, pozicija silpsta. B. Obamos ir H. Klinton taktika šiam nuosmukiui stabdyti – konfrontavimas su naujai kylančiomis kapitalistinėmis-imperialistinėmis galybėmis, JAV konkurentėmis – BRICS valstybėmis su Rusija ir Kinija priešakyje – nepasitvirtino. Todėl JAV monopoliniam kapitalui nelieka kitos išeities, kaip ieškoti kitų išeičių.

Abejotina, ar D. Trampas tikrai susilpninsiąs NATO. Apskritai neaišku, ar jis vykdysiąs tai, ką žadėjo eidamas į rinkimus: juk B. Obama savo laiku kalbėjo ne tik apie Gvantanamo kalėjimo uždarymą, bet ir apie galą savo pirmtako Dž. Bušo vestiems karams, o praktiką matome – Libijos, Sirijos, Ukrainos konfliktai, pabėgėlių krizė ir t. t. Pats B. Obama ne per seniausiai tikino JAV užsienio politikoje būsiant „tęstinumą“ (Time), panašias prognozes kėlė ir V. Adamkus („JAV užsienio politika nesikeis“).

Kita vertus, Trampas jau spėjo telefonu pasikalbėti su V. Putinu – ir, panašu, pastarajam palikti teigiamą įspūdį bei viltis dėl abiejų valstybių santykių normalizavimo (Президент России). Tad neatmestina, nors toli gražu ne garantuota, ir susitarimo tarp JAV bei Rusijos galimybė, kelianti nerimą tokiems mūsų „patriotams“ kaip L. Linkevičius (L. Linkevičius interviu BBC perspėjo apie Rusijos grėsmę).

Bet ką tai reiškia? Daugelis „antisistemininkų“ iš šito tikisi vadinamosios „daugiapolės tvarkos“, kaip tariamos pasaulio blogybių panacėjos, pagrindo lygiaverčiams ir teise, o ne prievarta, paremtiems tarptautiniams santykiams. O tai – ypatingai naivi pažiūra, bylojanti apie visišką nesigaudymą kapitalizmo realijose. Juk ir JAV, ir Rusija – abi – kapitalistinės-imperialistinės valstybės, siekiančios savų monopolistų interesų realizavimo ir išplėtimo, naujų išteklių ir rinkų užkariavimo. Šitokiu atveju egzistuotų susitarimas tarp JAV ir Rusijos, kaip dvejų kapitalistinių „ryklių“, dėl grobio dalybų – ir tiek. Kad toks susitarimas įeina į pasaulio „didžiosios politikos“ darbotvarkę, rodo BRICS kilimą ir JAV nuosmukį, kurio neišvengiamas rezultatas – „daugiapoliškumas“ – reikš nebe vienos „supervalstybės“, kokia buvo ir dar yra JAV, hegemoniją, o pasaulio pasidalijimą tarp eilės tarpusavyje konkuruojančių kapitalistinių-imperialistinių jėgų. 

Taip, „galimi laikini susitarimai tarp kapitalistų ir tarp valstybių“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331), kokiu yra net kol kas dar besilaikanti ES – bet ar tai iš esmės pakeistų pasaulio tvarką? Tikrai ne: toliau tęsis žmonių išnaudojimas, didžiulė ir vis auganti nelygybė, karai ir prievarta tarptautiniuose santykiuose. „Ir, esant kapitalizmui, kitaip negali būti. Atsisakyti kolonijų, „įtakos sferų“, kapitalo išvežimo? Galvoti apie tai reiškia nusižeminti iki kunigėlio, kuris kiekvieną sekmadienį turtingiesiems skelbia krikščionybės didybę ir pataria dovanoti neturtėliams... na, jei ne kelis milijardus, tai kelis šimtus rublių kasmet...“ (ten pat).

Pasauliniam imperializmui išsilaikyti, išvengti aštresnių krizių įžiebiamų neramumų ar netgi revoliucinių situacijų, kaip niekada anksčiau svarbu stabilizuoti po truputėlį „braškančią“ vadinamojo „Auksinio milijardo“ padėtį. Apie tokio JAV ir Rusijos susitarimo galimumą byloja ne tik pati situacija, o ir praeities aidai. Štai dar 2012 m. anglų kalba išėjusiame veikale „Strateginės įžvalgos: Amerika ir pasaulio galios krizė“ vienas žymiausių JAV imperializmo „smegenų centrų“ veikėjų, Z. Bžezinskis, svajoja apie „didesnių Vakarų“, į kuriuos įeitų ir Rusija, kaip „globalaus stabilumo garanto“, sukūrimo galimybę (Z. Brzezinski. Strateginės įžvalgos: Amerika ir pasaulio galios krizė. V., 2013, p. 196-197).

Visa tai, net jei ir taptų tikrove – ne sisteminės permainos, o paprasčiausias jėgų perkonfigūravimas. Nei daugiau, nei mažiau. O tikintiems iliuzijomis apie „daugiapolį pasaulį“, kaip tariamą teisybės ir lygybės tarptautiniuose santykiuose garantą, galime atsakyti V. Lenino žodžiais apie kapitalizmą apskritai: „Kapitalizmas yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė ir gamybos anarchija. Skelbti „teisingą“ pajamų pasidalijimą tokiu pagrindu yra [...] miesčionio ir filisterio bukaprotiškumas. Negalima dalyti kitaip, kaip „pagal jėgą“. (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331).

Deja, bet šitokio bukaprotiškumo lietuviškųjų „antisistemininkų“ tarpe netrūksta! Socialiniuose tinkluose lyg iš gausybės rago pilasi liaupsės D. Trampui, kaip tariamam NATO ir netgi Lietuvos buržuazinės valdžios duobkasiui; o vieną ryškiausių šitokio „Trampo kulto“ pavyzdžių galime pamatyti „Laisvame laikraštyje“ išėjusioje pasakoje apie tariamą „revoliuciją“ Amerikoje (Laisvas laikraštis). Bet girdėti ir sveiko proto balsas – čia minėtinas kairysis publicistas iš Kauno – R. Alaunis – kurio neseniai išėjusiame straipsnyje apie Trampo pergalę pripažįstama tiesa: „Pasaulyje karai toliau tęsis. Žmonės toliau bus išnaudojami. Globalus korporatyvinis elitas toliau stiprės“ (JAV prezidento rinkimai – didžiausia pavykusi psichologinė operacija).

Vis dėlto, yra ir savotiškai teigiama D. Trampo fenomeno pusė. Apie tai, jog H. Klinton – nei kiek ne geresnė, tiesą sakant, gerokai bjauresnė, už ją nugalėjusį oponentą, nekalbėsime. Reikalas yra kitame: Europoje vis labiau kyla vadinamųjų „ultradešiniųjų“ judėjimų banga – nuo Le Pen „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje ir „Laisvės partijos“ Olandijoje, iki atitinkamos pakraipos partijų Austrijoje, Graikijoje ir Vengrijoje. Aišku, visos šios partijos savo pažiūromis – reakcingos, buržuazinės-nacionalistinės ir giliai antikomunistinės, reiškiančios ES projektu nusivylusios buržuazijos dalies bei smulkiųjų buržua interesus. Šią „bangą“, greta vykstančios pabėgėlių krizės, neabejotinai sustiprins ir D. Trampo laimėjimas, kurį visos šios krypties partijos sutiko lyg šventę. Aišku, iš jų tikėtis tikrai pažangių permainų būtų giliai klaidinga. Bet čia, kaip sakoma liaudies išminties, „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“: šių reakcingų jėgų iškilimas, šiaip ar taip, labai realiai gali prisidėti prie ES, kaip vienos pagrindinių šiuolaikinio imperializmo struktūrų, subyrėjimo, „išsprogdinimo iš vidaus“. Revoliucinio marksizmo požiūriu tokia įvykių eiga būtų neabejotinai palanki, nes ji stipriai susilpnintų kol kas dar itin stiprias buržuazijos pozicijas Europoje.

Tuo tarpu, kai dėl Amerikos – aišku – didžiulė dalis D. Trampą palaikiusių žmonių – balsavo už jį, kaip už alternatyvą H. Klinton, patikėdami jo tariamu „anti-isteblišmentiniu“ įvaizdžiu. Turint omeny, kad net šie amerikiečiai, gyvenantys JAV provincinėse vietovėse ir patiriantys vienus ar kitus ekonominius sunkumus, „neturi nei išsivysčiusios klasinės sąmonės, nei egzistuojančios stiprios darbo žmonių partijos“, puolė į šią apgaulingos demagogijos balą. „Vietoje to, kad kaltintų tikrąjį priešą ir savo vargų šaltinį – kapitalistinę sistemą – didelis procentas Amerikos liaudies sluoksnių buvo sužavėtas Trampo pseudorevoliucinės, reakcingos ir ksenofobiškos retorikos“ (In Defence of Communism).

Tačiau kuo kas betikėtų, tikrovės tai nekeičia. Amerikoje, kaip ir kitose vadinamosiose „demokratijose“, „valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11), – o D. Trampas – joks ne „antisistemininkas“ – o tiesiog būsimasis šio komiteto Amerikoje pirmininkas. Žinoma, tokia demokratija, kuri galioja „tiktai turtingiesiems, mažumai“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1986. T. 33, p. 85), su visais savo rinkimais, yra paprasčiausias farsas, arba, kaip rašo R. Alaunis, „psichologinė operacija“. Monopolijos kaip valdė anksčiau, taip valdys ir dabar.

Bet jei niekas iš esmės nesikeis – kam tada toks didelis triukšmas dėl D. Trampo? Net nekalbant atskirai apie masinius protestus ir kai kur pratrūkstančias riaušes, bet apskritai apie šios žinios garsą pasaulyje, vietinėje ir tarptautinėje buržuazinėje žiniasklaidoje? Atsakymas gana paprastas: visa tai yra tam tikras propagandinis šou, persunktas tuščių kalbų ir prasimanymų. „Miesčioniškoji publika, pastačiusi ausis, klausosi šių prasimanymų, pasakėles priima už gryną pinigą ir aklai seka paskui aferistus, kurie stengiasi sudominti „visuomenę“ kaip tik tuo, ko jiems, aferistams, reikia. Miesčioniškoji publika nė nenumano, kad ji šoka pagal svetimą dūdą, kad skambiomis frazėmis [...] dangstomos finansinių sukčių ir visokių kapitalistinių avantiūristų machinacijos. Pikantiškos naujienos [...] kaip tik tam ir yra skirtos, kad atitrauktų minios dėmesį nuo tikrai svarbių klausimų, nuo tikrojo „aukštosios“ politikos pagrindo.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 23, p. 120). Kitaip tariant, visas šis triukšmas – įskaitant ne tik bulvarinę spaudą, o ir tariamus „politikos analitikus“ bei kitus buržuazinės „tiesos“ korifėjus – tėra tik valdymo ir manipuliavimo judesys.

Tokia yra tikrovė ir tai, kad kažkas tikės, ieškos „vilties“ netikrų pranašų ir „gelbėtojų“ paistaluose, jos nei kiek nepakeis, o tiktai pagilins sąmonėje esančias iliuzijas. Iliuzijas, iš kurių ir galima, ir būtina vaduotis. „Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kokių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 23, p. 46-47) – savo laiku rašė didysis marksizmo-leninizmo klasikas.

To ir belieka palinkėti kiekvienam šio straipsnio skaitytojui: išmokti už frazių įžvelgti realius klasinius interesus, juos suvokti ir nebūti už nosies vedžiojama buržuazinio politinio žaidimo auka!

Parašė: Vincas Nevėžietis

* Lapkričio 8 d. vykusius JAV prezidento rinkimus laimėjo Respublikonų kandidatas D. Trampas. Iš maždaug 231 mln. balsavimo teisę turinčių amerikiečių, prie balsadėžių atėjo apie 120 mln., iš kurių 60 mln. 350 tūkst. 241 (47,3%) palaikė D. Trampą, o 60 mln. 981 tūkst. 118 (47,8%) – H. Klinton. Milimetriniu skirtumu atsilikusio D. Trampo pergalę vis dėlto lėmė JAV prezidentinių rinkimų sistemos subtilybė: jis surinko absoliučią daugumą (290) rinkėjų kolegijos balsų, gerokai aplenkdamas savo konkurentę (CNN). Be to, verta pastebėti, kad Respublikonų partija ne tik laimėjo Baltuosius rūmus, bet šiuo metu turi absoliučią daugumą ir Senate (51 mandatų), ir Atstovų rūmuose (238 mandatai). Tik teisminėje JAV valdžios šakoje – Aukščiausiame teisme – šiandien vyrauja Demokratų partijos liniją palaikantys teisėjai. Red.

** 2015 m. rinkimus laimėjusi ir su A. Cipru priešakyje Graikijos vyriausybę sudariusi SYRIZA sukėlė panašų „antisistemininkų“ entuziazmą, kokį dabar kelia D. Trampo laimėjimas. Be akivaizdaus skirtumo, esančio tarp milžiniškos imperialistinės valstybės, kokia yra Amerika, ir palyginti nedidelės Graikijos, daug kas labai panašu: ir čia, ir ten – netikros viltys, netikri pranašai, „kovotojų prieš sistemą“ simuliakrai. Tik „Syrizos“ atveju šis simuliakras buvo „iš kairės“, o Trampo atveju – „iš dešinės“. – Ir kas, jei ne tai, gali geriau parodyti, jog tiek šiandienos „kairieji“ socialdemokratai, tiek „ultradešinieji“, kaip tas pats Trampas arba Le Pen Prancūzijoje, yra ne kas kita, kaip politinis pūvančio imperialistinio kapitalo rezervas? Red.

*** Kapitalas yra „internacionalinis ir monopolistinis“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 330). „Pasaulis pasidalytas tarp saujelės didžiųjų valstybių, t. y. tų, kurios klesti smarkiai plėšdamos ir engdamos nacijas“ (ten pat). Tokios realijos – dar nuo XIX-XX a. sandūros, šiandien peraugusios į naują ir daug žiauresnę kokybę. Red.

**** Šitokio tipo valstybes, kurių išsivystymas dar toli gražu nesiekė esamojo lygio, V. Leninas apibūdino prieš šimtmetį išėjusioje knygoje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“: „Imperializmas reiškia, kad nedaugelyje šalių labai susikaupia piniginis kapitalas [...]. Dėl to nepaprastai išauga rentininkų klasė, arba, teisingiau, sluoksnis, t. y. asmenys, gyvenantys „iš kuponų karpymo“, – asmenys, visiškai nedalyvaujantys jokioje įmonėje, – asmenys, kurių profesija yra dykinėjimas. Kapitalo išvežimas [...] dar labiau padidina šį visišką rentininkų sluoksnio atitrūkimą nuo gamybos, uždeda parazitizmo antspaudą visai šaliai, gyvenančiai iš kelių užjūrio šalių ir kolonijų darbo išnaudojimo.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, 377). Tokia valstybė rentininkė – ne kas kita, kaip „parazitinio, pūvančio kapitalizmo valstybė“ (ten pat, p. 379). Red.