![]() |
Gegužės 1-oji |
Atėjo ir praėjo gegužės 1-oji, o su ja –
mitingai, minėjimai ir demonstracijos aplink visą pasaulį. O kas gi Lietuvoje? Galėtume
pasišvaistyti gražiais žodžiais, frazėmis apie neva tai vykstančią „dirbančiųjų
kovą“, „augantį pasipriešinimą“ ir t. t. Bet tai tebūtų apgailėtini „pritempinėjimai“.
Tad verčiau paimsime jautį už ragų – ir pakalbėsime apie realybę. Tiek vakar dienos konkrečiai, tiek situacijos apskritai. Atvirai
ir iš esmės.
Kažko ypatingo, ko nebūtų buvę anksčiau –
neįvyko. Viskas kaip įprasta. Pavasariška nedarbo diena, per kurią Lietuvoje
didžioji dalis žmonių sėdi namuose, ar kitaip leidžia laisvalaikį artimoje
aplinkoje. O štai Vilniuje, vėlgi, kaip (beveik) kasmet – rengtas mitingas,
kurį organizavo oficialiosios profsąjungos kartu su LSDP.
![]() |
Rikiuojasi eisena |
11 val. ryto prie Seimo į jį susirinko
apie 100-200 žmonių, kurių dauguma – vidutinio amžiaus. Nesunku buvo išskirti
atskiras grupeles – „Solidarumo“, naftininkų profsąjungas, LSDP ir jau keletą
metų besireiškiančius veikėjus iš abstrakčiu kairumu žaidžiančios grupės „Gyvenimas
per brangus“ – daugiausiai jaunesnių.
![]() |
Rikiuojasi eisena |
Iš karto buvo matyti, kad jokio kovingo,
rūstaus proletaro čia nesutiksi. Balionai, amerikoniškos šypsenėlės, „minkšti“
ir niekam negrasinantys lozungai bei lojaliems, „patriotiškiems“ piliečiams
tiesiog privalomos valstybinės vėliavėlės.
Išsirikiavus eisenai buvo galima pasiklausyti kelių prakalbų. Bene ryškiausioji buvo minėtųjų „kairuolių“ („Gyvenimas per brangus“; dabar įsivardijančių „Gegužės pirmosios profsąjunga“) atstovė. Bandžiusi sieti dirbančiųjų solidarumą su taip vadinamų seksualinių mažumų „teisių“ reikalavimais. Nenuostabu, kad jos kolegos nešėsi atitinkamą atributiką – vaivorykštines vėliavas.
Išsirikiavus eisenai buvo galima pasiklausyti kelių prakalbų. Bene ryškiausioji buvo minėtųjų „kairuolių“ („Gyvenimas per brangus“; dabar įsivardijančių „Gegužės pirmosios profsąjunga“) atstovė. Bandžiusi sieti dirbančiųjų solidarumą su taip vadinamų seksualinių mažumų „teisių“ reikalavimais. Nenuostabu, kad jos kolegos nešėsi atitinkamą atributiką – vaivorykštines vėliavas.
Negausi eisena ėjo ir nuėjo link V. Kudirkos
aikštės, kur prasidėjo (ir iki 15 val.) trūko mitingas-koncertas. Per jį
galėjai išgirsti dar daugiau pasisakymų ir apskritai pasimėgauti kairiausios iš
kairiausiųjų Lietuvos buržuazinių partijų – LSDP „pijaro“ akcija.
Atmosfera visąlaik buvo atitinkama. Ne
kokia tai kova, bet karnavalas. Cirkas. Liaudiškai sakant – trali vali festivali... Bet tame nieko
ypatingo. Nes jokio darbininkų (juolab proletariato) judėjimo, kaip jau
skaičiais parodėme – Lietuvoje nėra.
![]() |
Nauja homopatriotizmo mada?.. - Vaizdelis iš Gedimino pr. |
Akcijoje proletarų – vos keletas. Dar
kažkiek pensininkų ir vienas-kitas neadekvatas (pvz. – su trispalve vėliava į
kone kiekvieną mitingą beatslenkantis keistuolis, metus iš metų skambinantis
varpeliu; arba keli savo homoseksualinių nukrypimų neslepiantys individai).
O pagrinde rinkosi minėtai darbo
aristokratijai priklausantis elementas. Seniai nusėdęs į patogias oficialiųjų
profsąjungų vieteles. Kartu – eilė buržuazinių politikierių (G. Paluckas, A.
Sysas, J. Paleckis ir kt.) su saujele minėto jaunimo.
Natūralu, kad pats mitingas niekuo neįgėlė
nei valdžiai, nei pačiai santvarkai. Nes ir įgelti nei turėjo, nei galėjo (pvz.
– vien kvietime į
mitingą gegužės 1-oji pristatoma ne kokių tai darbininkų, bet „visų“ žmonių
neva „solidarumo“ diena).
![]() |
Rikiuojasi eisenai |
Buržuazinėje žiniasklaidoje mitingas
nušviestas teigiamai. Pvz., „Lryte“
iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad mitingas nebuvo toks jau mažas, jog reikalauta to, to ir ano. Nors faktiškai
nereikalauta nieko (pvz. – reikalauta,
galbūt, buvo 2009-ųjų sausio 16-ą). Nebent prašyta.
Nes plius minus patenkintiems veikėjams ir reikalauti nėra ko.
Visame tame – nieko ypatingo, jei
žvelgiame blaiviai ir kritiškai į esamą situaciją. Nes čia matome tik lietuviškos
realybės, krašte vyraujančios (ir stiprėjančios!) smulkiaburžuazinės stichijos
pasireiškimą. Liberaliai tolerantišką Vakarų kultūrą atspindintį postmodernistinį
šou. Į kurį ir žiūrėti reikia atitinkamai.
![]() |
Prieš eisenai prasidedant |
![]() |
Prieš eisenai prasidedant |
Tačiau kai draugai bando tokiame cirke
įžvelgti kažkokias tai „pažangias“ jėgas, arba nepastebimus, bet kažin kokiu
dideliu (tik dar neatskleistu...) revoliuciniu potencialu pulsuojančius darbininkus
– gaunasi tam tikras siurrealizmas.
Pvz. – net oficiozinės profsąjungos
nesurenka didesnio mitingo. Vien patys dalyvavusių skaičiai per pusę milijono
gyventojų turinčiam Vilniui – juokingi. Kažkada (2010, 2011, 2012 m.) net
palyginti silpnas SLF‘as surinkdavo gausesnes minias. O socialdemokratai su
profsąjungomis – netgi tūkstantines.
Tai nuosmukis, kuris labai aiškiai rodo,
kad jokiam panašiam judėjimui Lietuvoje nėra dirvos, t. y. nei įsisąmoninto
poreikio, nei objektyvių sąlygų.
Kadangi Lietuvoje buvęs proletariato
stuburas palaužtas dar XXI amžiaus pradžioje. Išemigravęs ir integravęsis į
vakarų Europos darbo aristokratiją. Likusieji čia kažkokiu radikaliu veiksmu –
visiškai nesuinteresuoti. Todėl bet kokie mėgimai, paremti masine strategija (kai
pakankamos tokios, būtent proletarinės masės nesama) –
pasmerkti nesėkmei.
![]() |
Karikatūra iš 2013-ų, bet tinka ir dabar |
Manyti kitaip reiškia tik saviapgaulę,
(ne) valingai tampant savų iliuzijų, dogmų ir nenoro matyti realybe vergais,
užsiiminėjančiais kažkokia veikla dėl pačios veiklos. Išėjus į viešumą –
politiniais klounais. Ne protesto, bet siurrealistinio cirko
dalimi. Ir tiek. Bet toks kelias veda į niekur.
Priemonės privalo atitikti tiek siekiamą
tikslą, tiek objektyvias sąlygas. Kuriomis čia ir dabar reikia dirbti ne miesčionių
sambūriuose mėginant „įžvelgti“ (nesamą) snaudžiantį proletarinį milžiną, bet
kreipiantis į tą palyginti nedidelę, bet visgi egzistuojančią Lietuvos jaunimo
dalį, kuri ieško alternatyvų žvėriška konkurencija, vartotojiškumu ir
parazitizmu paremtai mūsų dienų civilizacijai.
Parašė: Juozas Mickevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą